„2010 metais, lapkričio 1-ąją dieną, su draugais ėjome pasivaikščioti į kapines. Taip elgėmės ne vienerius metus iš eilės. Degė daug žvakių, buvo nuostabiai gražu. Kadangi turėjau pasiėmusi fotoaparatą, fotografavau viską iš eilės: draugus, aplinką“, – nuotraukos padarymo aplinkybes pasakojo mergina.
Grįžusi iš pasivaikščiojimo nuotraukas ji peržiūrėjo su tėvais ir broliu. Būtent jis buvo tas, kuris vienoje jų įžvelgė šį tą šiurpaus.
Įžvelgė dvasią, jos veidą, akis ir šypseną
„Brolis, žiūrėdamas į vieną nuotrauką, sako: „Kas čia?“ Įdėmiai įsižiūrėjau, bet nieko nemačiau. Sugalvojome pašviesinti nuotrauką ir priartinti vaizdą. Brolis, pamatęs tariamą šmėklą, pradėjo juoktis, o man juokinga nebuvo“, – pripažino mergina.
Nuotraukoje, prisiminė ji, įžvelgė dvasią, rankoje laikančią kryžių.
„Įžiūrėjau akis, ausis, netgi šypseną! Negalėjau patikėti, akyse kaupėsi ašaros“, – prisiminė G. Vaišnorienė.
Liko nežinioje
Kitą dieną ji nusprendė kartu su drauge nueiti į tą pačią vietą. Tikėjosi, kad nuotraukoje užfiksuotas atsitiktinumas ir dar kartą ten apsilankiusios pamatys kokį įdomų paminklą, vazą ar medį.
„Bet toje vietoje matėme tik baltą kryžių. Nieko daugiau. Taip ir likome nežinioje: ar tai tikra dvasia, ar spalvų žaismas dėl fotoaparato blykstės“, – svarstė ji.
Tiesa, nuo tol laiko mergina sakė daugiau eidama į kapines fotoaparato nesinešanti ir nuotraukų nedaranti.
„Esu girdėjusi, kad tokioje vietoje to daryti nevalia. Tačiau tuomet to nežinojau, fotoaparatą nešiodavausi nuolat ir nesureikšmindavau, kur fotografuoju“, – pasimokiusi iš šios istorijos atviravo ji.
Įvertinti skaitytojos darytas nuotraukas DELFI siūlo ir Jums:
Kad tai šmėkla – realu
Savo ruožtu DELFI paklaustas, ar nuotraukoje iš tiesų galime matyti vaiduoklį, bioenergetikas ir parapsichologas prof. dr. Jonas Algimantas Dainauskas sakė, kad tai – visai realu.
„Vienu metu aš labai domėjausi šiais dalykais, tad iki šiol turiu nemažai nuotraukų, kuriose matyti šmėklos. Tačiau dažniausiai tai matyti tik nuotraukose, nes jos parodo daugiau (žmogaus akis mato elektromagnetines bangas nuo 400 iki 750 nm, o su fototechnika galima užfiksuoti vaizdą ir už jos ribų, pavyzdžiui, 770 nm – DELFI). Gyvai šmėklas dažnai mato tik vaikai iki 5-7 metų“, – aiškino J. A. Dainauskas.
Jo teigimu, vėliau šis sugebėjimas dingsta.
Ką reikėtų daryti?
Paklaustas, ar reikėtų kaip specialiai reaguoti pamačius, manoma, vaiduoklį, J. A. Dainauskas sakė, kad tokios prievolės nėra.
„Galbūt tikintis gali sukalbėti maldą, pasakyti: „Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie“. Bet prievolės nėra. Ypač – kai pamatai dvasią nuotraukoje, o ne realiai. Tuomet reakcija jau būtų pavėluota“, – aiškino jis.
Pasak J. A. Dainausko, žmonės šmėklas užfiksuoja ne tik kapinėse, bet ir namuose, lauke, miškuose.
Ką matai, priklauso nuo tavo lūkesčių
Savo ruožtu psichologė psichiatrė Genovaitė Petronienė aiškino, kad dvasias dažniausiai mato tie asmenys, kurie jas pamatyti tikisi.
„Vieniems tai šviesos spektras, kitiems galbūt vaiduoklis. Tai praktiškai yra mūsų pačių baisių ir vaizduotės projekcijos“, – aiškino specialistė.
Pasak G. Petronienės, sakantys, kad matė vaiduoklius, jos pacientai dažniausiai prieš tai būna turėję tam tikrų sukrečiančių išgyvenimų.
Kokie žmonės mato vaizdus?
„Paprastai žmogui, kuris neseniai palaidojo kokį artimą giminaitį, pradeda girdėtis jo balsas ar žingsniai. Tačiau yra taip, kad tiesiog apie tą žmogų tu nuolat galvoji, kažko tikiesi, tad vėliau tai ir pradeda vaidentis.
Dar dažniau būna, kad asmuo išsiskiria su vaikinu ar mergina ir, pavyzdžiui, jam gatvėje ima vaidentis, kad tas žmogus ką tik praėjo, kad jį nuolat mato. Arba, tarkime, vaikystėje turbūt dažnas turėjo tokios patirties: prietemoje kabo paltas, o atrodo, kad visas žmogus.
Vaiduoklių matymas – labai panašus reiškinys. Matai tai, ką nori, ko tikiesi arba ko labai vengi ir bijai“, – aiškino ji.
Neatmeta galimybės, kad galėjo matyti šmėklą
Tačiau, pripažino G. Petronienė, negalima visiškai atmesti galimybės, kad asmuo iš tiesų matė šmėklą.
„Aš asmeniškai gyvenime su tuo nesu susidūrusi, tačiau aš neatmesčiau galimybės, kad galbūt ir egzistuoja kokie antgamtiniai reiškiniai“, – svarstė ji.
Specialistai vieno atsakymo nepateikia
DELFI primena, kad dar anksčiau apie antgamtinį pasaulį savo komentarais yra dalijęsis ne vienas specialistas.
Vilniaus Šv. Roko ligoninės III ilgalaikio gydymo skyriaus vedėjas, neurologas Jokūbas Fišas pripažįsta, jog jog mums dar daug kas nepažinta.
„Apie psichiką, sielos reikalus, dvasinius dalykus žinome labai mažai, be to, ne viskas racionaliai paaiškinama. Yra labai daug metafizinių aiškinimų, Rytų medicinos požiūrių ir tai – daug sudėtingiau, nei mes mokėmės. Praktika rodo, kad gyvenimas ir žmogus yra sudėtingesnis, platesnis, įvairiapusiškesnis. Gali būti visokių sąsajų, tačiau aš labiau būčiau linkęs atskirti dvasinę sferą nuo fiziologinių, neurologinių dalykų“, – DELFI sakė gydytojas.
Savo ruožtu paklaustas, ką sakytų žmogui, kuris jaučia kažko nepažinaus buvimą šalia, ir ką daryti, jei po artimojo mirties vaidenasi, sapnuojasi, egzorcistas kunigas Arnoldas Valkauskas patarė mažiau dėl to sukti galvą: „Tikinčiam žmogui viskas labai paprasta. Jis meldžiasi už gyvus, mirusius ir į nieką nekreipia dėmesio“.
Teiraujamės Jūsų – ar esate girdėję apie panašius reiškinius iš savo artimų žmonių? O galbūt pats manėte, kad susidūrėte su neva antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, kad šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?
Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“