Tokia valdančiųjų „šeimų smaugimo“ politika jau nestebina. Diskusijos apie minimalaus atlyginimo didinimą taip ir lieka diskusijomis. Šių metų biudžete išlaidos šiai sričiai nenumatytos. Tuo tarpu EDP (einamųjų metų draudžiamųjų pajamų) didinimas vardan didėsiančių pensijų yra pagrindinis šių metų „arkliukas“, ant kurio konservatoriai ketina, matyt, įjoti į kitą kadenciją Seime. Tik EDP didinimas suvyniojamas į gražų popieriuką ir pateikiamas visuomenei kaip mamų gerbūvio gerinimas, taip nenustojant priešinti kitų (dar negaunančių pensijų) socialinių grupių. LNK žinios tai pateikė, kaip vaikų priežiūros atostogose esančių mamų ir vargšų bedarbių kaktomušą.
Ar iš tiesų mūsų šalyje liko tik tie, kurie džiūgauja, nes yra valstybės (kas yra valstybė ir kas išlaiko ją – pamirštama) išlaikomi? Nejau Lietuvoje neliko norinčių dirbti ir oriai gyventi iš uždirbtų pajamų?
NAMS (Nacionalinis aktyvių mamų sambūris) tiek minimalaus atlyginimo, tiek EDP didinimą, vertino vienareikšmiai: gyvename laikotarpiu, kai savo vaikų nebeišlaiko du dirbantys tėvai. Lietuvos vaikai valstybėje yra vertinami tiek pat kiek ir valkatos, negalintys pasiekti net socialiai remiamo asmens lygio, - dirbančių tėvų vaikas per PNPD (papildomą neapmokestinamą pajamų dydį) pragyvenimą į mėnesį turi užsitikrinti iš 100 ar 200 litų. Todėl nekeista, kad vaikai mūsų krašte atvirai pareiškia tėvams norintys būti socialiai remtini, yra nelaimingiausi visoje ES, ir žudosi dažniausiai. Juk niekas kitas taip nemenkina asmens, kaip akivaizdi diskriminacija.
Būtent dėl akivaizdžios dirbančių tėvų vaikų diskriminacijos sumažinimo NAMS kaip alternatyvą minimalaus atlyginimo didinimui Seimo peticijų komisijai pateikė įstatymų pataisų paketą. Jame buvo siūloma neapmokestinti tėvų uždirbtų pajamų vaikui tokiai sumai, kuri Europos sąjungos traktuojama kaip visiška skurdo riba – tokiems asmenims yra dalinamos kruopos ir makaronai.
Peticija buvo išanalizuota komisijoje, apsvarstyta posėdyje ir perduota Seimui spręsti, ką su šiomis pataisomis daryti toliau. Seimas per kelias akimirkas nusprendė, kad siūlymams neimti mokesčių iš savo vaikams uždirbančių tėvų pajamų neverta. Siūlėme gerbti dirbantį ir mokesčius mokantį bei savo vaikus išlaikantį pilietį. Akivaizdus Seimo nenoras diskutuoti šia tema ir ieškoti galimų priimtinų sprendimų leidžia teigti, kad žymiai patogiau ir geriau ir toliau „šelpti“ šeimas per socialines išmokas, toliau pratinant žmones kreiptis į Socialinės rūpybos skyrius išmaldos, kompensacijų ir kt., o vėliau skelbti, kad lietuviai – išlaikytinių tauta. Juk prašantis niekada nesijaus orus. „Ištiestos rankos sindromas“ priverčia žemai nulenkti galvą ir dėkoti duodančiam. Toks visiems skolingo ir nuolankiai dėkingo, prašančio sušelpti piliečio įvaizdis labai parankus kiekvienai partijai. Tada rinkimams artėjant galima vadovautis dar Romos imperijos laikais patikrinta „duonos ir žaidimų“ taktika.
Manome, kad kiekvienas turėtų žinoti, kaip balsavo konkrečiai jų rinkiminėje apygardoje išrinktas Seimo narys bei partija. Todėl pateiksime išsamų sąrašą tų, kuriems atrodo, jog dirbančių tėvų vaikui turi pakakti 100 litų į mėnesį.
Opozicinės partijos nuvylė ne vieną šeimą.
Darbo frakcija, deklaruojanti savo rinkiminėje kampanijoje dirbančių žmonių interesų gynimo svarbą, pajamų vaikams neapmokestinimą palaikė tik pusėtinai: iš 10 frakcijos narių balsuoti teikėsi tik 5, iš jų vienas – prieštaraujantis.
Socialdemokratai ne mažiau nustebino: tik 6 iš jų palaikė siūlymą, kuris visiškai atitinka jų deklaruojamas vertybes. Juk ne kas kitas nuolat priekaištauja valdantiesiems dėl socialinės politikos klaidų, pagarbos dirbančiam trūkumo ir ypač aktyviai palaiko profsąjunginius judėjimus kovoje dėl minimalaus atlyginimo didinimo. Iš 24 frakcijos narių balsavime dalyvavo tik ketvirtadalis – tai galima vadinti subtiliu šio siūlymo boikotu.
Tvarkiečių balsavo tik trečdalis visų frakcijos narių, bet darniai palaikė idėją.
Kitos frakcijos taip pat nepasižymėjo aktyviu dalyvavimu ar idėjos palaikymu.
Liberalcentristų frakcijoje už tebuvo vienas vienintelis narys – kiti arba nedalyvavo arba nepalaikė siūlymo.
Liberalų sąjūdis, nuolat kalbantis apie nepakeliamą mokestinę naštą, mokesčių mažinimo politiką, „išlaikytininių mentalitetą“, savo nedalyvavimu balsavime ar siūlymo nepalaikymu pareiškė, jog mokestinė našta dirbantiems yra pakeliama ir nereikalinga mažinimo. (7 iš 12 narių prieš/susilaikė, kiti tiesiog nebalsavo).
Mišri grupė taip pat nepasižymėjo aktyvumu balsuojant, tačiau visi išdrįsę ar nusprendę balsuoti, palaikė idėją.
Konservatoriai nuosekliai laikosi „smaugimo politikos“ nepaisant smaugiamojo amžiaus: iš 45 frakcijos narių balsavime dalyvavo 29 ir tik vienas iš jų palaikė siūlymą.
Iš 8 Krikščionių frakcijos narių balsuoti šiuo klausimu pasiryžo tik 2, kuriems šis siūlymas buvo svarbus palaikyti.
Niekas kitas taip neatspindi pažiūrų ir vertybių, kaip tikrieji darbai. Seimo narių gyvenime tai – konkretūs sprendimai palaikyti t.t. siūlymą. Apgailestaudamos eilinį kartą turime konstatuoti, kad pažadai telieka pažadais. Ne „savų“ siūlomi, nepatogūs ar kardinaliai dalį sistemos keičiantys sprendimai yra nepriimtini. Vienas iš galimų „pateisinimų“ – „konvejerio“ darbas, kai įstatymai svarstomi tokia didele gausa, kad net nesiteikiama įsigilinti į jų turinį dažnai suveikia nepritariančių vienam ar kitam siūlymui naudai. Rezerviniai kausimai skubos tvarka prieš pat pietų pertrauką pasmerkti mirčiai. Tokia strategija ne kartą naudojosi valdantieji, o opozicijai labai paranku pasislėpti už gerų pietų stalo.
Susilaikymas nuo balsavimo, manome, yra bailių ir minkštakūnių užmaskuotas „ne“ pokyčiams. Todėl gerbiame tuos 24 Seimo narius, kurie asmeniškai stengėsi prisidėti prie dirbančių tėvų vaikų gerovės ir jų pavardes, artėjant rinkimams, būtinai paviešinsime.
Mes neprašome išmaldos ar pašalpos. Mes reikalaujame leisti gyventi, dirbti ir užsidirbti.