Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną DELFI domėjosi, kokios yra pagrindinės šalies bėdos. Jų sprendimas lems, kokią ateities Lietuvą sukursime.
Kaip parodė praėjusią savaitę pristatytas Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų tyrimas, gyventojai didžiausiomis grėsmėmis laiko senėjančią visuomenę, suintensyvėjusią emigraciją, alkoholizmą ir narkomaniją, mažėjantį gimstamumą.
Vertindami žiniasklaidoje dažniausiai minimas grėsmes, tyrėjai išskyrė septynias. Tarp jų dominuoja karinės grėsmės: Rusijos karinės invazijos į Lietuvą grėsmė, suintensyvėję kariniai konfliktai pasaulyje, tarptautinis terorizmas mūsų regione, mažėjantis nacionalinis saugumas. Taip pat išskirtos NATO subyrėjimo, galimo branduolinių ginklų panaudojimo, Rusijos grėsmė kitiems regionams grėsmės.
„Lietuvos visuomenė labiausiai sunerimus dėl ekonominių ir socialinių grėsmių, o karinės grėsmės tiek tikėtinumo, tiek ir poveikio masto prasme yra vertinamos santūriau, – pristatydamas tyrimą sakė vienas KTU mokslininkų komandos narių Ainius Lašas. – Matome, kad tiek Rusijos invazija, tiek branduolinis karas, tiek NATO subyrėjimas, tiek terorizmas – visa tai yra skalės apačioje.“
Anot tyrimo, visuomenė beveik nesibaimina ir dėl galimo krikščioniškų vertybių sunykimo, islamo religijos ir kultūros įtakos, branduolinio karo – šias galimas grėsmes visuomenė priskiria prie mažiausios rizikos grupės.
Sociologas: tai kuria pasaulį, kuriame nepatogu būti
„Pagrindinė problema banali, bet labai aiški – pernelyg didelė socialinė nelygybė. Tai pamatinė problema, įvairūs indikatoriai rodo, kad mes kalbame apie tarytum dvi skirtingas Lietuvas – galima vartoti įvairias metaforas, tokias kaip Vilniaus Lietuva, jaunoji Lietuva, išsilavinusi Lietuva. Ir yra kita Lietuva“, – paprašytas įvardyti didžiausią šalies bėdą, sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas profesorius Arūnas Poviliūnas.
Sociologijos katedros vedėjo teigimu, didelė bėda, kad Lietuvoje nėra nelygybę mažinančios socialinės politikos. Su tuo susijusi ir emigracija.
Pasak A. Poviliūno, taip pat sudėtinga viešojo diskurso problematika. „Lietuvoje yra nugalinanti verslumo samprata. Verslas pirmiausia siejamas su didžiuoju verslu, vyrauja neoliberali verslo samprata. Ji nureikšmina tam tikrus žmonių gyvensenos variantus – vyraujanti verslo samprata neleidžia kalbėti apie mūsų kasdienį sugebėjimą“, – teigia sociologas.
Pašnekovas prisiminė diskusijas dėl Darbo kodekso – prieš jį protestavę žmonės pateikti kaip saujelė atskalūnų. Tačiau, sako jis, kodekso mintis aiški – sumažinti darbo kainą, palengvinti ir atpiginti darbo jėgos atleidimą.
„Turbūt Vyriausybė pasakytų, kad reikia žiūrėti į visumą – socialinės apsaugos priemones, tačiau kol kas eina tik vienas Darbo kodeksas, mes socialinio modelio nematome, priimamas tik tam tikras socialinio modelio gabalas, aš nesu tikras, ar, pavyzdžiui, pirmiausia taip reikia sureikšminti Darbo kodeksą“, – kalbėjo sociologas.
Pasak A. Poviliūno, atskirtis, nelygybė, pagrįstos ir apgalvotos socialinės politikos stygius, vyraujantis neoliberalizmas, verslą sureikšminantis diskursas – visa tai kuria pasaulį, kuriame nepatogu būti.
Ekonomistas: nelygybė lemia žemą laimės pojūtį visuomenėje
Socialinės nelygybės problemą pirmiausia akcentuoja ir „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas Rokas Grajauskas.
„Toks žmonių vertinimas yra natūralus ir suprantamas. Jis susijęs ne tik su sąlyginai žemu Lietuvos ekonominiu išsivystymu, tačiau ir su šalyje egzistuojančia nelygybe. Kaip rodo tyrimai, nelygybė ne tik didina nesaugumo jausmą, bet yra ir vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių žemą laimės pojūtį visuomenėje. Lietuva yra viena iš didžiausią nelygybės lygį turinčių šalių ES. Deja, pastaraisiais metais nelygybė Lietuvoje tik didėjo. Didelis šešėlinės ekonomikos mastas taip pat prisideda prie nelygybės“, – sako R. Grajauskas.
Pasak R. Grajausko, tai, kad žmonės pirmiausiai akcentuoja ekonomines ir socialines grėsmes, atitinka ir tradicinę A. Maslow psichologinių poreikių piramidę. Joje fiziologiniai poreikiai, tokie kaip mityba, yra dar svarbesni nei fizinio saugumo poreikiai.
Ekonomistui suprantama ir tai, kad mažiausiai saugūs jaučiasi vyresnio amžiaus žmonės. Jei tau artėja pensinis amžius ir tu žinai, kad turėsi pragyventi iš pensijos, natūralu, kad nesijausi saugus: vidutinė senatvės pensija nelabai skiriasi nuo oficialios skurdo ribos. O jei jau esi pensininkas, tai tu ne tik tikiesi artėjančio nesaugumo, tu jau gyveni nesaugumo būsenoje.
R. Grajausko aiškinimu, laikas nuo laiko Lietuvoje praūžiantys skandalai dėl kainų taip pat parodo, kad žmonės jaučiasi pažeidžiami ir nesaugūs. Nes žmonės nežino ar nemato galimybių, kaip daugiau užsidirbti, todėl visas dėmesys yra sutelktas tik į tai, kaip sutaupyti. Tuomet, aiškina ekonomistas, bet koks kainų pokytis į viršų yra pasitinkamas su didžiuliu įtūžiu ir nepasitenkinimu.
„Pastaruoju metu didelio dėmesio susilaukęs naujasis Darbo kodeksas taip pat yra žmonių nesaugumo atspindys, kadangi galvojama, kad dirbtinomis teisinėmis priemonėmis įmanoma užsitikrinti didesnį saugumą darbo vietoje. Tačiau iš tiesų didesnį saugumą gali užtikrinti tik augančios pajamos bei mažesnis nedarbas, o lanksčiau reguliuojami darbo santykiai ir būtų viena iš priemonių, leisiančių tokį tikslą pasiekti“, – kalbėjo „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas.
Jo nuomone, KTU mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai taip pat yra atspindys to, kaip žmonės vertina jau atliktas svarbias šaliai reformas. Politikai pakankamai daug dėmesio skiria užsienio politikai ir karinėms grėsmėms, tačiau nepakankamai – ekonominėms ir socialinėms reformoms. „O tai gali būti geros gairės, kurias problemas turėtų spręsti jau nauja Vyriausybė – tai ekonominio augimo, švietimo, konkurencingumo, ekonomikos modernizavimo, šešėlinės ekonomikos ir nelygybės problemos“, – tai, ko turėtų imtis naujoji valdžia, nurodo R. Grajauskas.
