Lietuva vis dar ūžia nuo šalį sukrėtusio tarptautinio skandalo. Kovo 11-ąją vykusios skustagalvių eitynės Vilniaus centre, kai būrys „skinų“ skandavo antisemitinius šūkius, tapo Lietuvos gėda. Tai šiomis dienomis pareiškė ir šalies prezidentas Valdas Adamkus.
Neramumai dėl tautinės neapykantos pliūpsnio nustelbė vieną lietuviams ir žydams itin svarbų renginį.
Šaliai audringai aptarinėjant skustagalvių akciją ir ieškant kaltų, praėjusią savaitę sostinės Užupio gimnazijoje septyniolikai lietuvių buvo tyliai suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Apdovanotieji per Antrąjį pasaulinį karą rizikavo savo gyvybėmis, nes globojo persekiojamus žydus.
Moralaus elgesio pavyzdys
„Kiekviena žmogaus, karo metais padėjusio žydams, istorija parodo, kad blogiui galima priešintis esant bet kokiai situacijai. Žydų tautybės žmonėms ištiesusieji pagalbos ranką puikiai žinojo, kad už tai mirtis grėsė ne tik jiems patiems, bet ir jų šeimoms.
Gelbėtojai išlaikė rimčiausią humaniškumo egzaminą. Šviesaus atminimo J.Bernotaitės poelgis galėtų tapti moralaus elgesio pavyzdžiu“, – per ceremoniją kalbėjo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas.
Pristatydamas J.Bernotaitės likimą R.Račinskas paminėjo vos kelias jos gyvenimo detales, tačiau jų pakako, kad „Vilniaus diena“ imtųsi moters giminaičių paieškos. Šiandien dienraštis pasakoja dramatišką dviejų vilniečių – žydaitės Ilanos Rozentalienės ir lietuvaitės Reginos Strumilaitės – gyvenimo istoriją.
Sunkių išgyvenimų šleifas
Šiuo metu I.Rozentalienei ir R.Strumilaitei yra po 71 metus. Abi jos gyvena sostinėje. Nors nuo lemtingų 1943 metų įvykių praėjau daugiau nei pusė amžiaus, moterys vengia prisiminti praeitį. Nustūmus ją į giliausius atminties užkaborius lengviau gyventi.
„Gyvenimas išskiria žmones“, – linguodama galvą „Vilniaus dienai“ sakė I.Rozentalienės vienmetė pusseserė rašytoja Dalija Epšteinaitė.
Pokario metais iš Uralo į Lietuvą grįžusi D.Epšteinaitė su I.Rozentaliene ir R.Srumilaite susitiko vienuose namuose Kaune. Dalija buvo iškentusi Kazachstano šalčius, Ilana – tėvų žūtį gete, Reginą susigrąžino tikroji mama Julija. Tada trys mergaitės viena kitą vadino seserimis.
„Mes bendravome nutylėjimais – buvo daug uždraustų temų. Kiekviena savo tragediją išgyvenome viduje, garsiai apie tai nekalbėdavome. Žinau viena: iš trijulės buvau laimingiausia, nes su jumis bendrauju būtent aš. Tiek Reginai, tiek Ilanai tai būtų per skaudu. Žmonės, ištvėrę tokias gyvenimo tragedijas, niekada negali nusikratyti jų šleifo“, – įsitikinusi D.Epšteinaitė.
Priglaudė Rusijos platybės
1941 m. birželio 22-oji, sekmadienis. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Vokiečiai įsiveržė į Lietuvą. „Nors anuomet buvo nuolat kalbama apie karo grėsmę, tą dieną niekas jo nelaukė“, – keturmetės mergaitės prisiminimus dėstė D.Epšteinaitė.
Nubudusi tos dienos rytą ji iškart pagalvojo apie orkaitėje paliktą pyragą, tačiau žinojo, kad jį valgys tik kitą dieną, kai švęs mamos gimtadienį. Iš Palangos vaikų stovyklos kaip tik turėjo grįžti Dalijos sesuo.
Nubėgusi į svetainę Dalija išvydo kraupų vaizdą. Motina tarsi pamišusi daužė galvą į sieną. Tėvas ją tramdė ir įkalbinėjo kuo greičiau išvykti. Kiekviena minutė buvo aukso vertės.
„Tėvas mus jėga įgrūdo į automobilį ir nuvežė į Kauno geležinkelio stotį. Vagonai buvo sausakimši – šiaip ne taip mane įstūmė pro langą“, – pasakojo D.Epšteinaitė. Prasidėjo kelerius metus trukusios karo pabėgėlių klajonės po Rusijos platybes.
Tikėjimas naciais pražudė
Dalijos tėvas trauktis iš Lietuvos ragino ir žmonos brolį Dovydą Pagirskį su žmona Maja ir dukromis Ilana bei Dalia. Tačiau Vokietijoje mokslus baigęs Dovydas netgi džiaugėsi nacių atėjimu, turėjo vilčių tarnauti naujajai valdžiai.
Viltys sudužo. Jau pačioje vokiečių okupacijos pradžioje išleisti žydus diskriminavę potvarkiai. 1941 m. liepos 12 d. paskelbta, kad visi Kauno miesto žydai privalo persikelti į getą, steigiamą Kauno miesto priemiestyje Vilijampolėje. Tarp daugelio kitų žydų gete atsidūrė Maja ir Dovydas Pagirskiai, pusamžė Majos motina.
Pirmas iš šios šeimos žuvo Dovydas, pasidavęs provokacijai, kai valdžia paskelbė, kad renkami specialistai dirbti archyvuose. Daugelis patikėjo šiuo kvietimu – advokatai, inžinieriai, mokytojai, žurnalistai – 534 žmonės, tarp jų ir Dovydas. 1941 m. rugpjūčio 18 d. jie visi buvo išvežti iš geto ir niekada nebegrįžo. Šios žudynės į Kauno geto istoriją įėjo kaip Inteligentų akcija.
Teko išsižadėti dukters
Akcijos gete vis tęsėsi, todėl M.Pagirskienė pradėjo ieškoti būdų, kaip išgelbėti dukteris. Tada ir buvo prisiminta darbšti lietuvė J.Bernotaitė, prieš karą dirbusi Majos motinos namuose.
Geto seniūnų tarybos narys Hiršas Levinas mieste susirado J.Bernotaitę. Rizikuodama gyvybe moteris sutiko išvežti mergaites iš geto. Dėl to jai teko išsižadėti dukters Reginos.
„Ilaną, užmigdytą vaistais, įkišo į bulvių maišą ir išgabeno iš geto. J.Bernotaitė mergaitę nuvežė į kaimą Radviliškio rajone ir visiems pristatė kaip dukterį. Tikrąją dukrą Reginą moteris atidavė auginti Strumilų šeimai, ši mergaitę įdukrino. Reginos pavardė taip ir pasiliko iki šių dienų – Strumilaitė“, – šeimos dramą atskleidė D.Epšteinaitė.
Stengdamasi išvengti bet kokių įtarimų J.Bernotaitė šviesiai nudažė Ilanos plaukus ir antakius. Kaime niekas nė neįtarė, kad mergaitė yra žydaitė. Jos sesutė Dalia buvo atiduota į vaikų namus Gelgaudiškiuose. Iš ten ją pasiėmė bevaikiai valstiečiai lietuviai ir augino kaip savo dukrą.
Delsti nebuvo laiko
„Julija veikė su niekuo nesitardama, pagal jai vienai suprantamus dėsnius. Ji buvo labai tvirta ir protinga moteris – žinojo, kad nuo jos apsisprendimo priklauso Ilanos gyvybė. Delsti nebuvo laiko“, – aiškino D.Epšteinaitė ir atkreipė dėmesį, kad po kelerių metų naciams susprogdinus getą žuvo ir Ilanos mama, ir senelė.
J.Bernotaitės elgesį ji vadina didvyrišku. „Tačiau jis turėjo skaudžių padarinių. Argi galėtų būti kitaip? – svarstė moteris. – Mažametei Reginai tuometis motinos sprendimas, ko gera, buvo nesuvokiamas. Neįsivaizduoju, ką turėjo galvoti svetimiems atiduodamas penkiametis vaikas. Dar didesnė tragedija buvo tada, kai po trejų metų Julija norėjo susigrąžinti Reginą, o Ilaną įsivaikino mano tėvai. Visiems iš tų laikų liko randų.“
Nuo praeities gydosi tyla
Gyventi su Ilana ir Regina, kaip pasakojo D.Epšteinaitė, nebuvo paprasta. Teko nemažai laviruoti, pasverti kiekvieną žingsnį ar žodį.
Mergaitės tyliai leido laiką viename bute Kaune. „Pokario vaikai neišdykavo, neturėjo didelių užgaidų. Didžiausias skanėstas buvo pasaldinta arbata. Kartais gautą ledinuką visos pasidalydavome“, – prisiminė D.Epšteinaitė.
Penkių kambarių butas Kauno centre darėsi ankštokas: be Epšteinų ir J.Bernotaitės, su Regina jame apsigyveno iš Uralo grįžusi Jurelevičių šeima. Tačiau kraupių išgyvenimų patyrę žmonės džiaugėsi galėdami būti drauge.
Tiesa, D.Epšteinaitę ir jos tėvus visada slėgė sesers netektis – iš Palangos stovyklos ji negrįžo.
Iš Kauno persikėlus į Vilnių šeimų keliai išsiskyrė. Ilgus metus J.Bernotaitė dirbo medicinos sesele Raudonojo Kryžiaus ligoninėje sostinėje. 1983 m. ji tragiškai žuvo eismo avarijoje.
Mergaitė, kurią išgelbėjo J.Bernotaitė, 1962 m. tapo Lietuvos moterų šachmatų čempione. Mediciną baigusi I.Rozentalienė iki šių dienų dirba gydytoja Santariškių klinikose.
Tikroji J.Bernotaitės dukra Regina gyvena Lazdynų mikrorajone ir džiaugiasi ramiu pensininkės gyvenimu.
Teisuolių alėjoje – ir lietuviškos pavardės
Pasaulio tautų teisuoliais paskelbiami tie asmenys, kurie per Antrąjį pasaulinį karą nesiekdami jokio atlygio rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų žydų tautybės asmenis. Įrodymų dėl Pasaulio tautų teisuolio vardo suteikimo pradedama ieškoti tik tuomet, kai kreipiasi pats išgelbėtas žydas arba jo vaikai, anūkai, kiti giminaičiai ar liudininkai.
Žmogui, pripažintam Pasaulio tautų teisuoliu, įteikiamas specialus medalis su jo vardu, garbės sertifikatas. Vardas taip pat iškalamas Teisingumo sienoje Jad Vašem memoriale.
Pasaulio tautų teisuolių alėja – tai tūkstančiai medžių su asmenine gelbėtojų lentele. Ten auga medžių, ant kurių yra lietuviškų vardų ir pavardžių. Pasaulio tautų teisuolio vardus jau yra gavę apie 22 tūkst. įvairių valstybių piliečių. Tarp jų yra 726 Lietuvos piliečiai.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Stadiono statybos kvepia intrigomis
A.Zuokui reikia vienumos
Kremlius atnaujino raganų medžioklę