Tai pirmas atvejis, kai NATO šalies pajėgos numuša Rusijos orlaivį, o kai santykiai tarp Aljanso ir Kremliaus pastaruoju metu ir taip įtempti, kilo nemažai svarstymų, kad šis incidentas Turkijos ir Sirijos pasienyje gali baigtis neprognozuojamai.
Sirijoje dislokuota kelios dešimtys Rusijos karinių lėktuvų. Tarp jų ir Su-24 – dar Sovietų sąjungos laikais sukurti fronto bombonešiai, galintys gabenti iki 8 tonų bombų bei raketų. „Laisvosios Sirijos armijos“ sukilėlių bei „Islamo valstybės“ teroristų pozicijas šie orlaiviai bombarduoja jau beveik du mėnesius.
Vis dėlto Rusija vargu ar gali teigti, jog toks incidentas yra ypač netikėtas – per pastaruosius kelis mėnesius Rusijos orlaiviai ne sykį buvo priartėję prie Turkijos sienos ir ją pažeidę, o spalio 16-ąją virš Turkijos buvo numuštas bepilotis orlaivis.
Rusų pilotai, anot turkų, elgėsi agresyviai, nereaguodavo į jokius šaukinius ir perspėjimus. Ankara taip pat griežtai įspėjo netoleruosianti panašių oro erdvės pažeidimų, tad prie sienos su Sirija pasiuntė nuolat patruliuoti savo naikintuvus F-16.
Rusija, savo ruožtu, žinoma, atkerta, kad Su-24 skrido Sirijos oro erdvėje. Kol abi pusės bandys pateikti savo įvykių versiją pagrindžiančius įrodymus, jau galima svarstyti apie pasekmes, mat vienaip ar kitaip lėktuvo, o gal ir pilotų netekusi Rusija reaguoti privalės.
1. Rusija piktinsis, bet visą konfliktą užgesins tyliai
Jei paaiškėtų, kad Turkijos naikintuvai rusų orlaivį numušė savo oro erdvėje – o tokia tikimybė yra didelė, turint omeny jau ne pirmą susidūrimą su Rusijos aviaciją, atidžiai radarais stebimą pasienį bei arogantišką ir atmestiną Kremliaus požiūrį į svetimos oro erdvės pažeidimus, Maskvai gali tekti nuryti karčią piliulę.
Nepaisant Rusijos žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose jau mušamų karo trimitų bei Turkijos keiksnojimo, Kremlius vargu ar norėtų dar labiau eskaluoti situaciją. Rusija žino, kad bet koks bandymas atsakyti kerštu – pavyzdžiui numušti Turkijos naikintuvą neišvengiamai grėstų konfrontacija ne tik su turkais, bet ir visa NATO. Todėl tikėtina, kad patriukšmavusi Rusija tiesiog susigrąžins numuštus pilotus ir elgsis atsargiau arba taip pat pasienyje.
Juo labiau, kad tokio pobūdžio incidentas Maskvai nėra naujiena. Dar 1988 metais, Afganistano karo metu sovietų bei marionetinės Afganistano valdžios orlaiviai neretai pažeisdavo sieną su Pakistanu. Mat būtent Pakistane slėpdavosi modžachedų kovotojai, kuriuos, rizikuodami konfliktu, nevengdavo bombarduoto komunistų lėktuvai.
1988 rugpjūčio pradžioje vienas Sovietų oro pajėgų atakos lėktuvas Su-25 įskrido į Pakistano oro erdvę ir buvo numuštas. Pilotas katapultavosi ir buvo sučiuptas.
Kremlius savaitę laiko tulžingai per visus informacinius kanalus keiksnojo ir spaudė Islamabadą, tačiau jokių atsakomųjų veiksmų nesiėmė. Galiausiai pilotas – beje, vėliau, 1993 metais išgarsėjęs kaip nepavykusio pučo organizatorius Aleksandras Ruckojus buvo iškeistas į Maskvoje sučiuptą pakistanietį, apkaltintą šnipinėjimu. Be šio incidento būta dar mažiausiai kelių, tačiau nė sykio sovietų aviacija nesurengė antskrydžio prieš JAV remiamą Pakistaną.
2. Rusija imsis atsakomųjų ar net provokacinių veiksmų
Turkijai Rusijos įsitraukimas į Sirijos pilietinį karą buvo itin nenaudingas. Savų interesų Sirijos pilietiniame kare turinti Ankara pernai ir taip buvo paprašiusi NATO pagalbos, mat sirai buvo numušę vieną Turkijos naikintuvą. Rusijos karinių orlaivių – nuo atakos lėktuvų iki strateginių bombonešių pasirodymas pasienyje sukėlė nemažą įtampą.
Iš dalies todėl, kad turkai remia kai kurias sukilėlių grupes. Tačiau pagrindinis Turkijos taikinys – kurdai. Su įvairiomis kurdų frakcijomis kelis dešimtmečius negailestingą kovą vedanti Ankara pastaraisiais metais nevengė bombarduoti kurdų pozicijų tiek savo teritorijoje, tiek Sirijoje bei Irake. Tačiau kurdai šiuo metu yra efektyviausia ir nuosaikiausiai sukilėlių grupė, bene vienintelė realiai kovojanti prieš „Islamo valstybę“ sausumoje.
Kurdus ginkluote, patarėjais ir parama iš oro remia tiek JAV, tiek kai kurios Europos šalys. Jau nesyk svarstyta, kad Kremlius spaudė Ankarą, jog turkams pernelyg keliant triukšmą Rusija atvers savo lobių skrynią ir dosniai parems kurdus ginklais, amunicija, o gal net ir politiniu Kurdistano pripažinimu. Po Su-24 numušimo Rusija gali vėl prisiminti šiuos grasinimus ir remti kurdus, prisidengiant kova su „Islamo valstybe“ ir kartu keršijant Ankarai.
Be to, Rusija gali imtis ir kitų veiksmų – pavyzdžiui sustiprinti patruliavimą Turkijos ir Sirijos pasienyje. Šiuo metu Sirijoje dislokuoti 8 Rusijos naikintuvai Su-30, kurie gali lydėti prieš turkų F-16 bejėgiškus bombonešius bei mesti iššūkį Turkijos aviacijai.
Taip pat viena iš priemonių galėtų būti Rusijos priešlėktuvinių kompleksų S-300 ar net naujausių S-400 dislokavimas Sirijoje. Šie priešlėktuviniai kompleksai veiktu labiau kaip atgrasymo, nei kaip reali kovinė priemonė.
Mat Turkijos naikintuvai, užfiksavę S-300/400 radarus turėtų rinktis – pasitraukti ar atakuoti Rusijos priešlėktuvinės gynybos kompleksus esančius Sirijos teritorijoje. Tokia ataka Maskvoje neabejotinai būtų interpretuojama kaip karo veiksmas.
Vis dėlto, tokių atsakomųjų Rusijos priemonių galimybė yra menka, jei Maskva išties nesuinteresuota konflikto su Turkija bei NATO eskalavimu. Mat tiek naikintuvų, tiek priešlėktuvinės gynybos dislokavimas padidina neprognozuojamų situacijų riziką. O neprognozuojamos situacijos labai greitai gali išslysti ir iš kontrolės bei baigtis realiu karu.
Priešingai, po išpuolių Paryžiuje Rusija demonstruoja norą kartu su NATO burti platesnę koaliciją. Ir bent vieną Aljanso narę – nuo „Islamo valstybės“ nukentėjusią Prancūziją jau, regis, pavyko įtikinti. NATO skaldymas buvo ir tebėra Kremliaus tikslas, tad suvienyti NATO aplink Turkiją vargu ar tikslinga Rusijai.
3. Rusija sieks konflikto su NATO eskalavimo
Visos optimistinės prognozės, kad Kremlius nesiims tolimesnių agresyvių veiksmų yra paremtos suvokimu, kad Rusija vis dėlto yra racionali valstybė, nelinkusi beatodairiškai rizikuoti ir šokti prieš pajėgesnį varžovą.
Kitą vertus Rusija ir šiaip jau nesyk, o ypač per pastaruosius metus nustebino Vakarus būtent savo neprognozuojamumu, regis, nelogiškais ir itin agresyviais veiksmais. NATO žvalgyba jau nesyk atkreipė dėmesį, kad Rusija išties stiprina savo pajėgumus ruošdamasi kariauti didelį karą.
Tačiau Rusija per savo istoriją nesyk įrodė gebanti ir mėgstanti nukreipti dėmesį į kitą pusę. Ir taip savo veiksmais prikausčiusi nemažai dėmesio į savo įsikišimą Sirijos pilietiniame kare, Rusija gali siekti kelių strateginių tikslų.
Pirmiausiai – tai noras nukreipti dėmesį nuo Ukrainos ir Baltijos šalių, tikintis, kad nukreips diplomatinius ir karinius pajėgumus ginti Turkijos. O jei nenukreips – Maskvai dar geriau, mat tai įrodys NATO silpnumą bei dar labiau skaldys Aljansą, bei pasitikėjimą šia organizacija.
Kita vertus Maskva mėgsta botago ir meduolio principą, tad visuomet galės atsitraukti, ištiesti ranką ir susitaikyti su konfliktuoti nelinkusiais Vakarais – kad ir su pačia Turkija.
Rizikuoti pamėgęs V. Putinas neretai spaudžia tol, kol pajunta rimtesnį pasipriešinimą ir tuomet atleidžia vadžias – už tokį veiksmą jis (kartais visai pagrįstai) tikisi nuolaidų iš Vakarų, kurie jau savaime dėkingi, kad malšinamas galimas karinis susidūrimas su branduoline valstybe.
Todėl bent jau konfrontacijos imitacija Maskvai gali būti naudinga ypač dabar, kai smunkant naftos kainoms nuo šių gamtinių išteklių pardavimų priklausančiai Rusijai tiesiog nebėra ką prarasti.
