Prieš 24 metus, 1991 metų sausį, Vilniuje buvęs žurnalistas, televizijos laidos „600 sekundžių“ vedėjas Aleksandras Nevzorovas buvo tarp Maskvai ištikimų jėgos struktūrų karių. Sausio 15 dieną per centrinę sovietų televiziją buvo parodytas jo filmas – reportažas „Naši“, kuriame buvo aukštinami Sovietų Sąjungos vadovybei lojalūs Baltijos šalių OMON daliniai. Šis filmas tuomet sukėlė grandiozinį skandalą. A. Nevzorovas ilgam tapo vienu didžiausių demokratijos šalininkų priešų ir patriotinės bei nacionalistinės kairiųjų opozicijos didvyriu.
– Vilniaus įvykiai – tai buvo refleksiniai mirštančios imperijos traukuliai ar apgalvoti veiksmai ir bandymai įgyvendinti kažkokią SSRS gelbėjimo strategiją?
– Tuomet, 1991 metais, gelbėti TSRS mėgino trys ar keturi bepročiai, panašūs į mane ir Česlavą Mlyniką (Rygos OMON vadą – openrussia.org past.), o visi tie generolai apskritai nesugebėjo nei mąstyti, nei veikti. Tai visiškai „ant statinės dugno nusėdusi“ publika. Nėra baikštesnės publikos, negu kariškiai. Jie be aiškios komandos niekada niekam nesiryžta.
Buvo keli vaikinukai, kurie mėgino gelbėti savo Tėvynę – taip jiems tada atrodė ši situacija. Jie tai darė pakankamai beprotiškai, pakankamai romantiškai ir nutrūktgalviškai. Nieko nuostabaus, kad trims ar keturiems vaikinukams nepasisekė išgelbėti savo Tėvynės, kai aplinkui buvo beveik 300 mln. absoliučiai pasyvių žmonių.
– Kodėl milijonai SSRS piliečių buvo pasyvūs?
– Jie visada iš prigimties buvo pasyvūs ir bus pasyvūs. Tai juk yra dauguma, jai priklauso būti bukai, nelanksčiai ir beprasmei.
– Tačiau 1918 metais ginti imperijos stojo kažkokia palyginus gausi jėga. Nors tai buvo tik trys ar penki tūkstančiai žmonių, jie buvo aktyvūs: susikūrė Savanorių armija, kitos baltagvardiečių formuotės...
Bet vis tiek ir tada viską sprendė penki, septyni ar aštuoni žmonės. Gali būti, kad, jeigu 1991 metais tokių žmonių būtų buvę šiek tiek daugiau – kad ir 10-20 – Sovietų Sąjungos griūtį būtų buvę įmanoma atidėti, atitolinti. Bet mūsų buvo vos trys ar keturi, jėgos, savaime suprantama, buvo nelygios.
Nuo tada labai daug kas pasikeitė, o dabar įvykiai Vilniuje man neturi jokios reikšmės.
– Ar skiriasi paskutinieji 1991 metų imperijos romantikai nuo tų, kurie šiandien trimituoja apie imperiją, Novorosiją ir rusams sakralų Krymą?
–Ne, viso šiandieninio šurmulio ir jo kėlėjų aš rimtai nevertinu. Kai užimti tokią poziciją buvo pavojinga, kai tai buvo draudžiama, kai nebuvo aukščiausių sluoksnių apsaugos, visi tie padugnės lindėjo atokiausiuose ir tamsiausiuose kampeliuose, bijojo net pajudėti. O dabar jie patriotai.
Paskutiniai kvailiai. Kokia baili ir purvina publika turi būti, kad apie ją ir kalbėti normaliai neįmanoma. Vos tik kas nugriaudės, jie vėl išsislapstys po kampus. Jie veikia tik tada, kai užnugaryje jaučia stiprią galią. Jie patys niekas. 1991 metais Vilniuje nemačiau nė vieno iš jų. Galbūt dėl to, kad visi tiek įvykiai iš mūsų pusės greičiausia buvo didelė klaida. Buvo aišku, kad nieko jie nesustabdys.
– Jeigu, turėdamas dabartinę patirtį, atsidurtumėte 1991 metų Vilniuje, kokie būtų jūsų veiksmai?
– Aš prasta būrėja. Tada savo pareigą vertinau būtent taip.
Matau dabartinę Lietuvą. Man labai gaila, kad man visiems laikams uždrausta į ją atvykti, nes aš jų akyse karo nusikaltėlis. Tačiau labai gerbiu jų prezidentę Dalią Grybauskaitę. Vien tam, kad būtų galima išsirinkti tokią prezidentę, vertėjo ryžtis bet kam. Tiesiog nuostabi moteris– ir dėl išminties, ir dėl kilniaširdiškumo, ir dėl mokėjimo elgtis.
Apmaudu, kad Lietuvos žmonės visiems laikams mane priskyrė prie priešų. Nors tada, 1991 metais, elgiausi taip, kaip man atrodė teisinga – ir nė dėl vieno savo poelgio nesigailiu.