Šį darbą atlikusi komisija tvirtina, kad WSI iki reformos aktyviai siekė daryti įtaką žiniasklaidai ir verslui (ypač ginklų prekybos ir nekilnojamojo turto srityse) bei pačioms valstybės institucijoms. Vykdant šią reformą buvo atleista maždaug 300 dar sovietmečiu šiam darbui parengtų saugumiečių.
Saugumo skandalas įsiliepsnojo ir kaimynės Lietuvos saugumo tarnyboje, VSD, rašo „The Economist“. Jis prasidėjo, kai esant mįslingoms aplinkybėms žuvo į Baltarusiją išsiųstas aukščiausio rango lietuvių saugumo pareigūnas Vytautas Pociūnas. Kai kas šį įvykį iškart susiejo su neva paties VSD viduje vykstančiomis kovomis dėl transporto sutarčių kontrolės. Vienam bulvariniam laikraščiui išspausdinus neva vidinę informaciją apie VSD, leidėjų patalpose iškart buvo atlikta krata.
Įvykius tiriantis Seimo komitetas siekia VSD vadovo Arvydo Pociaus atsistatydinimo. Tuo metu pats A. Pocius nuo pareigų nušalino du kontržvalgybos pareigūnus, apkaltinęs juos sukėlus „grėsmę nacionaliniam saugumui“ (praėjusią savaitę A. Pocius atsistatydino – lrt.lt).
Pasak savaitraščio, iš šių įvykių nelengva suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Viena šios istorijos gijų driekiasi net iki 2004 metų, kai buvo nušalintas prezidentas Rolandas Paksas, kuriam nevykusiai pasirinkus savo aplinkos žmones, tarptautiniai Lietuvos sąjungininkai buvo pradėję nerimauti dėl visos šalies ateities.
R. Paksas buvo nušalintas po to, kai tuometis VSD vadovas Mečys Laurinkus pateikė Seimui informaciją apie prezidento keistus ryšius su Rusija. Gali būti, kad būtent po šios sėkmės VSD pernelyg įsijautė į savo vaidmenį.
„The Economist“ rašo, kad sunku rasti nors vieną pokomunistinę valstybę Rytų Europoje, kur žvalgybos ir saugumo tarnybos būtų visiškai depolitizuotos ir neklimptų prieštaringuose vertinimuose.
Antai lapkričio mėnesį Bulgarijoje negyvas savo darbo vietoje buvo rastas departamento, atsakingo už komunistinės eros archyvus, direktorius, miręs nuo šūvio paleisto iš jo paties ginklo.
Tai įvyko po to, kai šalies parlamentarai pritarė siūlymui atverti slaptuosius archyvus. Valdžia delsė pranešti apie pareigūno mirtį, tad informacija pirmiausia buvo nutekinta ir paskelbta Briuselyje. Visa tai sukėlė įtarimų dėl galimo sąmokslo. Be to, dar spalio mėnesį Bulgarijoje nusižudė dar du aukšto rango pareigūnai.
Tačiau bene giliausiai šaknis suleidusi ir gajausia pasirodė besanti Rumunijos komunistinė saugumo tarnyba „Securitate“, turinti glaudžius ryšius verslo ir politiniuose sluoksniuose. Prezidentas Trajanas Basescu neseniai kilus skandalui atleido savo saugumo tarnybos vadovus. Jis tai padarė po to, kai pabėgo įtariamas trigubas agentas, kuris, kaip žinoma, taip pat dar prekiavo ginklais ir užsiiminėjo žmonių grobimu (Balkanuose tai tik dar vienas eilinis įvykis).
Tuo metu prezidento kritikai bando įminti mįslę, kaip jam pačiam dar sovietmečiu pavyko prasimanyti šiltą vietelę darbui Antverpene be jokios paramos ar protekcijos iš vietinės ar užsienio žvalgybos tarnybos, nors jo asmeninėje byloje apie tokius dalykus keistai nutylima.
Visa tai akivaizdžiai rodo bendrą Rytų Europos politikų ir valdžios institucijų pažeidžiamumą, mat jie nesugeba atsispirti su praeitimi susisaisčiusių asmenų įtakai, įžvelgia savaitraštis. Senieji Rytų Europos režimai nepaskendo 1989-ųjų vėliavų ir euforijos jūroje. Daugelis anuometinių valdžios atstovų sėkmingai pakeitė savo iškabas, perinvestavo pinigus ir išlaikė valdžią. Jie ir šiandien sėkmingai tvarkosi, žaisdami jau pagal naujosios sistemos taisykles.
Jiems į naudą tai, kad po ištisų totalitarinės priespaudos dešimtmečių žmonės vis tebėra lengvai įbauginami. Tik nedaugelis eilinių piliečių tiki, kad lietpalčius dėvintys vyrukai yra tinkamai teisiškai ir politiškai kontroliuojami.
„The Economist“ mano, kad galbūt šią problemą pavyktų išspręsti pradedant viską iš naujo ir saugumo tarnybose įdarbinant visiškai naujus žmones. Būtent tai ketina daryti Lenkija. Estija, kurios nedidelė britų saugumiečių išmokyta tarnyba dažnai pristatoma kaip viena pažangiausių visoje Rytų Europoje, padarė tai dar 1992-aisiais.
Ši šalis taip pat įsivedė taisyklę, kad politikai niekada negali būti saugumo tyrimų objektu. „Tokiais atvejais teisėjo vaidmens turi imtis rinkėjai“, – griežtai paaiškino vienas estų pareigūnas.