„Prezidentas Valdas Adamkus – vakarietiškų laisvės standartų žmogus, laisvojo pasaulio pilietis telkiantis įvairių pažiūrų žmones. Gyvendamas ir dirbdamas išeivijoje atliko didžiulį darbą atstovaudamas laisvės siekiančios Lietuvos interesams. Tuomet mūsų tautai buvo ypač svarbu, kad mūsų balsas ir lūkestis būtų perduotas į laisvąjį pasaulį – mitingais, peticijomis, asmeniniais pokalbiais“, – sakė Laisvės premijos komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Laisvė yra iškovojama ir apginama, bet ji niekad nėra baigtinė būsena – tai amžinas budėjimas, atsiimdamas Laisvės premiją penktadienį sakė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.
„Laisvė iškovojama ir apginama, įtvirtinama ir įprasminama, tačiau ji niekad nėra baigtinė būsena, leidžianti atsipalaiduoti ir užsimiršti. Laisvė yra kaip budėjimas, ir širdyje saugojant savo ir savo tautos vertybes, ir tautoje saugant jos vienybę, kaip budėjimas prie laisvės laužų 1991 metų sausį. Ačiū visiems, kurie budėjo tada ir budi šiandien“, – sakė V.Adamkus.
„Kartu ji tapo slenksčiu į naują istorijos tarpsnį, buvo aišku, kad Lietuva sausio keturioliktosios rytą pasitiko jau iš esmės kitokia, pašventinta krauju, nusiteikusi pati kurti savo gyvenimą, priešintis agresoriui ir gyventi pagal sąžinės, žmogaus teisių, civilizacijos ir demokratijos dėsnius“, – pabrėžė V.Adamkus.
„Visada kartojau ir kartosiu, kad Sausio 13-ąją įvyko stebuklas – tauta gyvu žiedu apsupusi parlamentą, televizijos pastatą, transliacijos bokštą, gynė ne pastatą, ne juose esančius žmones, o tauta gynė save ir savo prigimtinę teisę į orų gyvenimą. Žiauru, kad už teisę į orų gyvenima kai kuriems teko sumokėti gyvybe, bet šioje tragedijoje labai daug ir dangiškosios šviesos, tai mūsų tautos didvyrių panteonas, mūsų istorijos ir mūsų dvasios viršukalnė, mūsų moralinis orientyras ir amžinas pasididžiavimas“, – kalbėjo buvęs šalies vadovas.
Pasak jo, šiandien pažvelgę į Ukrainą ir Gruziją galime pamatyti, koks likimas būtų laukęs Lietuvos, jei nebūtų ryžtingai pasukusi laisvės keliu.
„Šiandien mes matome, kaip keičiasi pasaulis ir kas jame tikrasis agresorius, kuriantis revanšistiniu planus apie imperijos atkūrimą, mes matome šiandien Gruziją ir Ukrainą ir žiūrėdami į juos pažįstame save – kas būtų laukę, jei ne integracija į NATO, galingiausią pasaulyje gynybinę sistemą“, – sakė V.Adamkus.
Pirmasis šalies vadovas atkūrus nepriklausomybę Laisvės premijos laureatas V. Landsbergis teigia, kad šiuolaikinis pasaulis pratinamas prie viduramžiškų tarptautinių santykių, kur mažas branduolinis karas yra leistinas.
„XXI amžiaus pasaulis rengiamas, pratinamas pritarti neva naujiems viduramžių tarptautiniams santykiams, kur konvencijos ir garbingi įsipareigojimai eina į šiukšlių krepšį, o branduolinis ginklas rodomas kaip reali bepročių politikos priemonė. Tautų elitai pratinami prie minties, kad tai leistina – mažas branduolinis karas“, – penktadienį atsiimdamas Laisvės premiją sakė V. Landsbergis.
Jo teigimu, Hitleris savo kare tikėjosi panaudoti kuriamą branduolinį ginklą, kad apgintų esą teisėtus „nuskriaustos ir pažemintos“ Vokietijos interesus.
„Ne ką nauja matome ir šiandien. Vadų, ne tautų interesai, buvo iškelti į netikro altoriaus garbę. Nuo Lenino, Trockio, Stalino filosofijų prasidėjo modernaus pasaulio šventieji karai. (...) Rusijos formaliai besikeičią vadovai per 10-15 metų viešai skelbia, kad savo interesus gins visomis turimomis priemonėmis, neatsisakydami branduolinių. Net pirmojo smūgio“, – teigė V. Landsbergis.
Čiabuvių skerdykla jis pavadino Baltarusijoje, netoli Lietuvos sienos, statomą Astravo atominę elektrinę.
„Čia pat prie Vilniaus mums rengiama psichologinė ir technologinė branduolinė pražūtis, o mes tebedėbsome kaip avinėliai į galimą lietuvių, lenkų ir gudų – čiabuvių skerdyklą, – sakė buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir ragino. – Seime, būk drąsus.“
Jis apgailestavo, kad nebuvo išgirstas viešas Lietuvos siūlymas bolševizmui surengti antrą Niurnbergo procesą.
Anot V. Landsbergio, dabar dėl to mokama didelė kaina.
„Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis? Galima. Ir tai ypač sėkmingai daroma, jei tarp smegenų ir kojų nėra širdies. Pasaulyje šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matoma vadinamame Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Visur, kur dar esama krikščioniškosios civilizacijos požymių, bent liekanų, kitur – nė tiek, žmonės verčiami beširdžiais padarais. O tada ir begalviais, aukštynkojais. Beširdis niekad nebus išmintingas, nors ir su 15 oksfordų a lomonosovų“, – tvirtino politikos veteranas.
„Tie mūsų broliai ir seserys, kurie aną sausį ėjo mirti už tiesą ir laisvę, nebuvo nei filosofai, nei propagandistai. Bet jie turėjo širdis. Ir jos vedė. Jų širdys liepė neišduoti nei savęs, nei žmoniškumo. Savęs – tai laisvės. Štai kur yra mūsų frontas ir paskutinė gynybos linija“, – pabrėžė jis.
V. Landsbergis ragino nepasiduoti ir mokėti atskirti tiesą nuo melo, informaciją nuo propagandos.
„Gerai sumaišęs molio dubeny kilogramą sviesto ir kilogramą mėšlo, gauni du kilogramus mėšlo. Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį. Siūlo jį visam pasauliui, daug investuoja. Tai pasaulinė problema, neaplenkianti bei Lietuvos“, – teigė jis ir nuogąstavo, kad ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas žmogus gali pasiduoti bei tą maistą pripažinti tikruoju pažangos keliu.
Pirmoji Laisvės premija buvo skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, antroji – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui politiniam kaliniui Antanui Terleckui, trečioji – pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Ketvirtoji premija įteikta Lenkijos disidentui, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui.
Premija teikiama kasmet sausio 13-ąją per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą, ji siekia 5 tūkst. eurų.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.