Tačiau priešlaikinių Seimo rinkimų idėja, kurią po balsavimo dėl apkaltos parlamentarams Linui Karaliui ir A. Sacharukui iškėlė kai kurie opozicijos atstovai, nesulaukė V. Adamkaus pritarimo. „Reikia išlaikyti valstybėje stabilumą. Dabartiniai Seimo nariai turėtų pasistengti iki kadencijos pabaigos grąžinti visuomenei savo moralinę skolą“, - tvirtino prezidentas.
Kaip vertinate balsavimo Seime praėjusią savaitę rezultatus, kai už Konstitucijos nesilaikymą ir priesaikos sulaužymą Linas Karalius neteko parlamentaro mandato, o Aleksandrui Sacharukui jis buvo paliktas?
Dabar turbūt yra pats juodžiausias nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikas. Aukščiausios valstybės valdymo institucijos ir kai kurių jų vadovai neturi tautos pasitikėjimo. Pradedame savo rankomis griauti tai, ką taip sunkiai kūrėme dvidešimt metų. Baltijos kelio laikų dvasios neliko nė ženklo.
Kyla klausimas: kuo mes vadovaujamės? Konstitucija yra valstybės pamatas, kurį klojo tauta. Valstybės valdžios institucijos yra sukurtos Konstitucijos pagrindais. Konstitucinis Teismas (KT) kalbamu atveju konstatavo šiurkštų Konstitucijos pažeidimą. Tai jau nediskutuotinas dalykas.
Į ką šiomis aplinkybėmis gali atsiremti jaunoji karta, kurios patriotizmo mes tikimės? Ką jiems galvoti, klausantis apkaltos procesą lydėjusių diskusijų Seime? Kad Seimo nariai yra atitrūkę nuo tikrovės? Kad Tautos atstovai nelinki mūsų valstybei gyvuoti?
Išgyvename ekonominį sunkmetį. Dabar jau nevadinčiau jo „krize“: tai – sunkmetis. O tikroji krizė yra tai, kas vyksta mūsų politiniame gyvenime. Apie kokią politinę kultūrą dar galime kalbėti, kai vyksta tokie dalykai?
Seimas jau ne pirmus metus toleravo praktiką, kai vienas parlamentaras balsuoja už kitą arba praleidinėja posėdžius. Ar dabartinis atvejis – išskirtinis ir net nelygintinas su ankstesniais?
Seimo nariai patys prisipažino, kad taip elgiamasi ne pirmą kartą ir patys sako, kad daugelis jų kolegų yra taip elgęsi. Lietuvos parlamentui tai tikrai nedaro garbės. Man gaila tų dvidešimties ar trisdešimties – nežinau, kiek jų yra – nuoširdžiai ir garbingai dirbančių Seimo narių, idealistų, kuriems dabar mestas šešėlis. Kuo dar galime pasitikėti?
Valdžių atskyrimo principas lyg ir nepažeistas: Seimas balsavo, atlikdamas savo, kaip politinės institucijos, darbą ir laikydamasis įstatymų...
Jei Seimas sukuria tokią tvarką, kuria pažeidžiama Konstituciją net tada, kai KT jau paskelbia savo išvadą apie pažeidimą, tai kam apskritai reikalingas KT ir Konstitucijos aiškinimas?
KT paskelbė, jog Konstitucija pažeista. Interpretacijos ir manipuliacijos įtvirtinant nuostatą, kad vienas iš Konstituciją pažeidusių parlamentarų yra mažiau kaltas nei antras, yra tiesiog pasityčiojimas iš Konstitucijos. KT sprendimas – aiškus. Seimui reikėjo tik praktiškai ir techniškai įgyvendinti KT interpretaciją. Taškas.
Pagal esamą tvarką, vadovaujantis valdžių atskyrimo principu, Seimas paradoksaliai turi konstitucinę teisę „tyčiotis“ iš Konstitucijos?
Jei taip, vadinasi, Konstitucija mums jau nėra pagrindinis valstybės dokumentas. Jei Seimas gali nusispjauti į Konstituciją, tai ar Lietuva yra teisinė valstybė? Ar galime didžiuotis tokia „parlamentine“ santvarka?
Kyla du tradiciniai klausimai: kas kaltas ir ką daryti? Valdantieji sako, kad kalta opozicija, norinti priešlaikinių rinkimų. Opozicija savo ruožtu sako, kad kalta valdančioji dauguma, besistengianti išlikti dauguma ir žaidžianti negražius politinius žaidimus. Ar yra prasmės ieškoti kaltų?
Tas klausimas neturi būti svarstomas. Moralinė atsakomybė tenka visiems Seimo nariams. Įvairūs aiškinimai ir manipuliavimai, nesavalaikiai svarstymai apie kitus įstatymus ar Seimo statutą yra žmonių mulkinimas. KT viešai paskelbė apie Konstitucijos pažeidimą, o Seimas savo ruožtu turėjo atitinkamai reaguoti, o ne išsisukinėti.
Norint visada galima rasti tikrų ar tariamų priežasčių, tarsi paaiškinančių blogą rezultatą. Bet, kaip jau sakiau, tai – kelias į anarchiją.
Kalbėjausi su aukštos moralės ir didelės inteligencijos žmonėmis, klausiau jų, ar jie sutiktų eiti į Seimą ir mėginti keisti padėtį. Jie atsakė nematą prasmės, nes liktų Seime mažuma ir neturėtų jokios įtakos. Minėti žmonės sakė geriau dirbsią savo darbus ir nemėginsią kandidatuoti ten, kur būti nėra nei prasmės, nei garbės.
Kuri blogybė mažesnė – priešlaikiniai rinkimai ar toks Seimas, koks jis dabar yra, iki kadencijos pabaigos?
Reikia išlaikyti valstybėje stabilumą. Dabartiniai Seimo nariai turėtų pasistengti iki kadencijos pabaigos grąžinti visuomenei savo moralinę skolą.
Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius neseniai skelbė, kad apkaltą „sužlugdė Paksas, Vagnorius, Uspaskichas ir pusė Butkevičiaus“. Tai gal kalta opozicija, ir tik ji turi grąžinti moralinę skolą, apie kurią kalbate, o ne visas Seimas?
Nekomentuosiu šito jo pasisakymo. Tenka tik apgailestauti, kad primityviu keliu mėginama apeiti tikrąsias priežastis.
Ar įtakingiausi, autoritetingiausi ir atsakomybę už politinę padėtį prisiimti privalantys politikai adekvačiai įvertino susiklosčiusią padėtį?
Bijau, kad visi vertinimai daromi žvelgiant iš savo varpinės. Sunku tikėtis, kad esant dabartinei krizei sulauksime objektyvių vertinimų. Gal yra ar bus tik viena kita išimtis.
Įpusėjo Seimo kadencija. Vyriausybė dirba jau veik dvejus metus. Jos vadovas politikos prioritetu vadino energetikos problemų sprendimą ir energetinę nepriklausomybę. Kaip vertinate pažangą šioje srityje?
Jokios pažangos nematau. Ši Vyriausybė pradėjo nuo griuvėsiu – nesileisiu dabar į ilgas kalbas apie tai, kas už tuos griuvėsius yra atsakingas. Manau, nė kiek tuo atžvilgiu nepasistūmėjome į priekį. O per artimiausius keletą metų padėtis gali taip kisti, kad dabar kuriami planai ar žengiami pirmi žingsniai nebeatitiks naujų energetinės politikos realijų.
Kaip manote, ar santykių su Baltarusija „šildymas“ gali prisidėti prie Lietuvos energetinės nepriklausomybės?
Mano nuomonė – griežtai priešinga. Tačiau politinių sprendimų tuo klausimu nekomentuosiu.
Ar sutinkate, kad Aleksandro Lukašenkos perrinkimas Baltarusijos prezidentu būtų sveikintinas ir naudingas Lietuvai, nes padėtų išlaikyti stabilumą šioje kaimyninėje valstybėje?
Esu kategoriškai prieš bet kokią diktatūrą. Mintimis grįšiu į savo ilgo gyvenimo pradžios patirtį. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Neville‘isChamberlainas, Édouardas Daladier, Benito Mussolini ir Adolfas Hitleris panašiais pagrindais, kaip tie, apie kuriuos kalbate, pasirašė Miuncheno konferencijos susitarimus.
Gyvenu vadovaudamasis demokratijos principais. Bet koks bandymas įsiteikti diktatūrai ar ją pateisinti man nepriimtinas.
Kaip vertinate vadinamosios CŽV kalėjimų Lietuvoje istorijos būklę? Byla guli prokuratūroje, o laiko praėjo nemažai. Kas toliau? Ir kokie yra šio skandalo padariniai Lietuvos santykiams su JAV?
Leisiu sau paklausti gal kiek ironiškai: jei Generalinė prokuratūra šią bylą nutrauks, ar neteks vėl keisti jos vadovų?
Lietuvoje viskas yra įmanoma.
Kaip vertinate pokyčius Lietuvos ir Lenkijos santykiuose: ar dviejų šalių partnerystė stiprėja, ar atvirkščiai – silpnėja? Kodėl, Jūsų manymu, taip yra?
Apie stiprėjimą nėra nė kalbos: buvo mėginama lopyti atsirandančius įtrūkius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mes turėjome penkiolika metų truksį santykių su Lenkija „aukso amžių“. Būta nuoširdaus bendradarbiavimo. Lenkija mus rėmė, kai Lietuva stojo į ES ir NATO, viešai įvardijo Lietuvą kaip savo strateginę partnerę. Apgailestauju, kad per pastaruosius dvejus metus visa tai griuvo. Nesiimu spręsti, kas dėl to kaltas.
Tačiau Lenkija anksčiau demonstravo tvirtas nuostatas ir stuburą santykiuose su Rusija. Pastaruoju metu jos laikysena pakito. Ji siekia didesnės įtakos ES, mažiau skirdama dėmesio mažai ir neįtakingai Lietuvai ir kartu veliasi į artimas draugystes su Rusija.
Tikrai nekaltinu Lietuvos Vyriausybės dėl dabartinių santykių su Lenkija. Be abejo, Lenkija turėtų prisiimti didesnę kaltę dėl atšalusių dviejų valstybių santykių. Jau baigiantis mano antrai kadencijai Prezidento poste pajutau Lenkijos užsienio politikos lūžį mūsų nenaudai. Jūs tiksliai pasakėte: Lenkija šiandien mėgina įsitvirtinti tarp didžiųjų valstybių, aukodama ankstesnius santykius su Lietuva.
Artėja NATO viršūnių susitikimas Lisabonoje. Kalbama apie glaudesnį NATO bendradarbiavimą su Rusija. Ar ir Lietuva, galvodama apie savo saugumą, turėtų kliautis bendradarbiavimu su tais, nuo kurių galimos agresijos ar įtakos ginasi NATO skėčiu?
Esu įsitikinęs, kad NATO neatsisakys savo dešimtmečius puoselėtų vertybių. Mėginimai rasti bendrą kalbą su Rusija – ne paslaptis ir ne naujiena. Tačiau nemanau, kad ta kryptimi pajudėta. Pažįstų NATO generalinį sekretorių Andersą Foghą Rasmusseną. Jis neaukos NATO principų dėl nuoširdesnio ir glaudesnio bendradarbiavimo su Rusiją.
Nemanau, kad NATO rastų bendrą kalbą su Rusija ir dėl to imtų aukoti savo principus ir vertybes. Savo ruožtu jei Rusija išties siektų geresnių santykių su NATO, ji nepūstų savo karinio biudžeto – neleistų didžiulių sumų naujai ginkluotei, iš prancūzų norimiems įsigyti karo laivams ir pan.
„Mistral“ karo laivą, gerai pritaikytą puolamiesiems veiksmams ir karams, panašiems į Rusijos karą su Gruzija, Rusija ketina pirkti iš NATO narės Prancūzijos. Kaip suprasti tokį reiškinį: mūsų Šiaurės Atlanto partneriai parduoda puolamąją ginkluotę valstybei, kuri iš esmės vienintelė gali kelti grėsmę Lietuvos nepriklausomybei?
Galima būtų šiek tiek atskirti ES ir NATO reikalus. Tenka apgailestauti, kad viena iš didžiųjų ES valstybių, žinodama apie tikrąją padėtį, vadovaujasi išskirtinai savo nacionaliniais interesais ir aukoja bendras vertybes. Pagyvensim – pamatysim.