Tiesą pasakius, neseniai gauti duomenys rodo, jog moteriškos lyties atstovės, kurių giminėje yra homoseksualus vyras, yra vaisingesnės.
Kiti įdomus faktai yra tai, jog vyrų homoseksualumas padidėja, jeigu šeimoje yra daug biologinių brolių; nesvarbu net, jeigu jie auga atskirai. Manoma, jog taip yra dėl to, kad moteryje užsimezgęs vyriškos lyties vaisius stiprina imunitetą prieš vyriško vaisiaus antigeną. Šis antigenas atlieką svarbią rolę vystant vyriškas smegenis (Blanchardas ir Bogaertas).
Šie ir kitie tyrimai – nors ir nenurodo tikslaus geno – patvirtina idėją, jog homoseksualumas gali būti paveldimas per polimorfinį geną. Jis turi daugiau nei vieną formą bei gali pasireikšti įvairia forma. Tyrimai rodo, jog šio geno paveldimumas turi būti sudėtingesnis nei paprastos G. J. Mendelio savybės.
Norėdami žengti žingsnį pirmyn, S. Gavriletsas ir W. Rice‘as sukūrė kelis matematinius modelius, kurie daro įvairiapuses prielaidas dėl galimų fatorių, kurie yra atsakingi už polimofinio geno įtaką homoseksualumui.
„Mes žinome, kad homoseksualumas gali būti paprastas genetinis pokytis vaisinėse musėse. Kadangi dauguma reproduktyvinių ir neurologinių genų yra panašūs tiek pas šias muses, tiek pas žmones, visai tikėtina, jog pas žmones egzistuoja homoseksualumo genai“, - teigia W. Rice‘as. – „Turime rimtų įrodymų ir dėl gimimo eiliškumo įtakos homoseksualumui bei identiškų dvynių homoseksualumo pasireiškimo nesutapimo. Visiškai aišku, jog šiai ypatybei įtaką daro ir aplinka“.
Mokslininkai išskiria du pagrindinius faktorius, kurie gali paaiškinti geno polimorfizmą: per didelis dominavimas ir lytinis priešiškumas. Per didelis dominavimas priskiriamas prie fenotipų, kurie atsiranda iš heterozigotinių genų ir skatina genetinę įvairovę. Lytinis priešiškumas vienai lyčiai gali suteikti pranašumą, tačiau kitai lyčiai gali paskatinti homoseksualumą.
Savo tyrime mokslininkai daro prielaidą, jog tam tikri genų tipai (pvz., autosominis, recesyvinis ar dominantinis) skirtingomis sąlygomis gali sąlygoti per didelį dominavimą ar lytinį priešiškumą.
„Kol kas tyrimas labiausiai koncentruojasi į faktus, jog vaisinių musių homoseksualumas slepiasi genuose“, - teigia W. Rice‘as. – „Manau, jog dar anksti spręsti, kuris mūsų modelių įmanomas. Kadangi lytinio priešiškumo variacijos yra gausiai aptinkamos musėse, jos yra labiausiai tikėtinas procesas sąlygoti homoseksualumo polimorfizmą“.