Tačiau šilta žiema sujaukė ne tik barsukų ritmą - prieš porą dienų biologas iš Merkinės S. Paltanavičiui pranešė, kad kas vakarą į sodybą ateina ir šunis lodo ežiai.
„Ežiai taip pat turi miegoti, miegas jiems dar svarbiau nei barsukams, kadangi barsukas kaip žvėrelis didesnis ir žiemą tikriausiai prasimaitintų. O ežiai labai jautrūs, tačiau matyti, kad jie pabudę ir judrūs“, - aiškino gamtininkas.
Šaltos žiemos sugrįš
Anot S. Paltanavičiaus, nuo seno Lietuvoje sakoma, jog barsukas miegui pasikloja savo urve guolį ir maždaug spalio gale ar lapkritį įminga. Žmonės sakydavo, kad pirmą žiemos pusę jis miega ant vieno šono, o Pusiaužiemio dieną išlenda į paviršių apsižvalgyti.
„Jeigu būna saulėta, jis pamato savo šešėlį, grįžta atgal į urvą ir gulasi ant kito šono. Tai reiškia, kad žiema dar būsianti ilga, reikia pasiruošti ilgam gulėjimui. Jeigu diena būna apniukusi, barsukas grįžta į urvą ir gulasi ant to paties šono. Vadinasi, žiema būsianti trumpa“, - liaudies išmintį priminė S. Paltanavičius.
Gamtininkas aiškina, kad žiemą įminga ir šikšnosparniai, žiemojantys įvairiuose požemiuose, rūsiuose, tuneliuose. S. Paltanavičius sutiko, kad sausio 25-oji - ne žiemos vidurys. „Būkime atviri – tai labai graži tautosakos dalis, nes dabar įvardinti, kada yra Pusiaužiemis, negali, nes dar žiemos neregėjai“, - sakė pašnekovas.
„Nesvarbu, kad ši ir praėjusi žiemos buvo šiltos, tačiau iš savo gyvenimo ir savo kalbos neišbraukime Pusiaužiemio. Kada nors tikrai šaltos žiemos sugrįš, o Pusiaužiemis ir tikėjimas barsuku reikalingas tiesiog mums kaip lietuviams, kad žinotume kažką apie savo tautą, jos papročius, tikėjimus. Tai labai svarbu“, - kalbėjo gamtininkas.
Vasaris dar gali parodyti savo nagus
„Dabar galima sutikti barsuką nubudusį ir persiutusį, kad jam ramiai miegoti neleidžia“, - juokavo klimatologė Audronė Galvonaitė. Pasak jos, vis labiau kalbama apie pašiltėjusius sausio orus, kurie dažnai tęsiasi iki pat sausio pabaigos. Užtat kai kada žiemos „dešimteriopai atiduoda vasaris“, nors kai kada ir pagaili.
A.Galvonaitė sakė, kad nors pagal šaltąjį laikotarpį dabar turėtų būti Pusiaužiemis, būna, kad šiuo laikotarpiu pritrūksta ir neigiamų temperatūrų, ir sniego. Sniegas, pasak jos, šįmet išdalintas ne tiems, kam reikia – sniego gausu Kinijos rajonuose, nors čia jis nematytas keletą metų.
A. Galvonaitė aiškina, kad sausio 25 d., turinti minėti Pusiaužiemį - formalumas. Pasak klimatologės, Lietuvoje žiema prasideda nuo Kalėdų, tad ir prasitęsia kovą. „Juk neprasideda pavasaris kovo 1 d. Jis prasideda maždaug nuo kovo 22 d.“, - teigė pašnekovė.
Pasak specialistės, neaišku, ar vasaris atsilygins žiema dešimteriopai. „Yra daug prognozių. Vieni aiškina, kad dar turėtų būti, anglai prognozuoja, kad šie metai bus vėsiausi amžiaus metai, bet vis tiek šiltesni už normą. Klimato šiltėjimas vis tiek bus juntamas“, - sakė A. Galvonaitė.
Ji pastebi, kad šie metai nėra išskirtiniai – ir pernai sausį laikėsi pliusinė temperatūra, sušildavo iki 12 laipsnių šilumos, nors sausio pabaigoje atšalo ir vasaris buvo pakankamai šaltas.
Pusiaužiemiu neverpė ir nedirbo kirviu
Etnologas Libertas Klimka aiškina, kad sausio 25 d. senoliai pasakytų, jog diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. Mat astronominis kalendorius rodo, jog nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo visa valanda ir devynios minutės.
L. Klimka pastebi, kad katalikai sausio 25 d. mini Šv. Pauliaus atsivertimą: aršus krikščionių persekiotojas fariziejus Saulius stebuklingai tapo uoliu Kristaus mokymo skelbėju, tautų apaštalu Pauliumi. Pasak legendos, buvę taip: jojant Sauliui į Damaską, staiga pasirodęs Kristus; apakintas jo šviesa tas nupuolė nuo žirgo.
Etnologas pagal liaudiškus papročius pataria šią dieną pasidairyti gamtoje pirmųjų nedrąsių pavasario ženklų: jei nubudęs ir iš olos išlindęs barsukas smunka atgal į olą toliau miegoti ant to paties šono, pavasaris bus ankstyvas.
Jei barsukas gerai pasivaikščioja po mišką ir grįžęs į olą kietai įminga - pavasario negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas. Pasak L. Klimkos, senoliai tikėję, kad Pusiaužiemyje ūkininkas turi pasižiūrėti, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams. O šeimininkė - ar užteks rugių duonai iki vasaros.
Krituliai Pusiaužemio dieną lemia prastą javų derlių: smarkus vėjas pranašauja sąmyšius ar neramumus tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė. Nors dar gali pasitaikyti pūgų, kai dangus su žeme maišosi, arba speigų, kai tvoros pokši, vis tik saulė kasdien aukščiau pakyla, o tamsa traukiasi.
L. Klimka sako, kad žmogus per Pusiaužiemį pagal senuosius papročius savo aplinkoje turi pažadinti gamtos gyvastį: reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į apsnigtus avilius, tik neliesti nieko, kam gali kirmėlės ar vikšrai pakenkti. Pavyzdžiui, dzūkai tądien bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų.
Žemaičių moterys Pusiaužiemį vilnų neverpė, jų nekaršdavo, – antraip kandys drabužius išvarpys. Vyrai su kirviu nieko nedirbdavo, - dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Negalima iš miško malkų parsivežti – vasarą į kiemą gyvačių prišliauš.