„Žvėrinčiaus“ prižiūrėtojas ir geriausias žvėrių draugas eigulys Petras Dabrišius neigia mitą, kad nelaisvėje išaugintos lūšys gamtoje neprasimaitintų. „Žvėrių medžioklės instinkto nereikia mokyti, jis įgimtas. Kartą į lūšių aptvarą atklydo voverė. Visos lūšys kaip desantas tokiu greičiu šoko į medžius, kad, maniau, kiaurai pro viršūnes išlįs“, - pasakojo girininkas.
Civilizuota išvaizda apgaulinga
Su azartu lūšys gaudo ir varnas, tačiau jų neėda. „Paprastai jas šeriame vištgaidžiais. Juos įleidžiame gyvus – kiekvienas žvėris turi teisę sau pasipjauti gyvūną. Tai juk gamtos dėsnis, - pasakoja P. Dabrišius. - Beje, padėjus kelias rūšis mėsos, pirmiausiai lūšys valgytų jautieną, tuomet rinktųsi kiaulieną ir galiausiai vištas. Katės maistui labai išrankios. Kiekvieną dieną to paties maisto nevalgo – reikia jį nuolat keisti“.
Iš pažiūros tai nekalti gyvūnėliai, kurie pasitinka lankytojus tingiai gulinėdami saulėje. Vis dėlto elgesys išduoda įnoringą jų charakterį. Vieną akimirką jos gali pozuoti fotoaparatų blykstėms kaip tikri modeliai, tačiau vos tik atsibos šis užsiėmimas, šmurkštels kur nors – viliok neviliojęs.
Šiaip ar taip, noras užeiti į lūšių aptvarą tikrai nekyla. Tuo tarpu Lietuvoje viešinti estų rašytoja Valerija Ränik svajoja apie akimirką, kai su jomis apsikabins. Lūšių gyvenimą tyrinėjanti moteris su viena, iš Estijos atkeliavusi lūšimi bendrauja jau 8 metus.
„Tarp mūsų per tą laiką užsimezgė toks mistinis ryšys, kad suprantame vienas kitą iš gestų“, - teigė drąsiai į lūšių aptvarą einanti moteris. Anot jos, lūšis – moteriškas gyvūnas. Vyrams su ja sutarti gan sudėtinga. Beje, moteris lūšys taip pat traukia labiau nei visi kiti „Žvėrinčiaus“ gyvūnai, pastebi ir Petras.
Lietuvos miškuose šiuo metu gyvena apie 40-80 lūšių. Taigi tikimybė jas sutikti – labai menka. Be to, lūšis turi unikalią savybę taip susilieti su aplinka, kad tampa nematomos. Pavyzdžiui, lūšis gali gyventi 100 metrų atstumu nuo sodybos, tačiau žmonės jos niekada nepastebės, net jeigu ji būtų visai šalia.
Ožkos pienu išmaitinta šernė Jadzė
Ko gera, lengviausiai priviliojami „Žvėrinčiaus“ gyventojai – šernai. Pamatę žmones, šerniukai kaip mat suguža prie tvoros. Jų giminę čia pradėjo prieš keletą metų medžiotojų rasta prie žemės prišalusi jauna šernė. Jai dar reikėjo motinos pieno, tad Petras ją nešdavo ožkai, ką pamaitintų. Taip ir išaugo šernė Jadzė, ožkos Zosės pienu misdama bei vienoje bandoje su ožiukais žaisdama.
Gaila tik, kad po atvarą lakstančių šerniukų nemėgsta jų tėvas, Jadzės „vyras“. Mat jis pyksta, kai šie žviegia išdykaudami ir trukdo jam miegoti. „Jis labai laisvas, mėgstantis klajoti“, - teisino Petras.
Beje, ir pati Jadzė ne iš kelmo spirta. Kartą nuo jos vos nenukentėjo gyvūnus fotografuoti mėgstantis Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyrius vedėjas Selemonas Paltanavičius. „Gerai, kad eidamas kažką pajutau ir atsisukau. Kaip padūkusi mane puolė. Gerai, kad dar spėjau fotoaparato stovą atkišti“, - pasakojo gamtininkas.
Vilkų garbės kodeksas
O štai norintiems iš arti pamatyti vilkus prie voljero įrengtoje stebėjimo aikštelėje kartais tenka pralaukti visą dieną. Jų taip lengvai neprisiviliosi, nors vilkai 4 ha voljere laikomi kaip tik pažintiniais tikslais. Jie čia stebimi, fotografuojami ir filmuojami. Esą Lietuvoje žmonės į vilkus žiūri kaip į priešus tik todėl, kad labai trūksta mokslinės informacijos apie juos.
Lietuvos miškuose gyvena apie 250-350 vilkų ir juos jau norima įrašyti į Raudonąją knygą. „Nors vyrauja nuostata, kad jie pavojingi, iš tiesų tai socialinis gyvūnas, kuriam „nurašoma“ daugybė nebūtų nuodėmių. Jei tik neaiški gyvūno žūties priežastis, sakoma, kad tai vilko darbas, - teigė gamtininkas. - Vilkai gyvena grupėmis, tačiau jei vienoje jų yra trys patelės, jauniklius veda stipriausioji. Atsitiktiniai jaunikliai tiesiog papjaunami“.
Pastaruoju metu, anot pašnekovo, vilkai tampa vis labiau civilizuoti. Jie nebijo aptvarų, o avis iš jų išvilioja ne bandydami prasibrauti per elektra saugomas tvoras, bet gudrumu išviliodami avis iš aptvaro – jas taip išgąsdina, kad šios pačios braunasi pro tinklą.
Vilkai turi netgi savotišką nuoskaudos jausmą. Tuo Petras įsitikino, kai iš trobos į aptvarą pas kitus vilkus buvo ištremta jo nuo vaikystės auginta vilkė Spyglė. Dabar ji ne tik ignoruoja buvusį šeimininką, bet gali jam ir grybštelti už išdavystę.
Gyvendama su Petru, ji buvo susidraugavusi su laikų veislės šunimi Akela. Jei Petras į mišką imdavo šunį, kartu bidzendavo ir Spyglė. Vieną tokį pasivaikščiojimą kartu ėjęs S. Paltanavičius prisimena iki šiol.
„Kol ėjome mišku, vilkė buvo rami – ji nekreipė dėmesio net į kiškius. Mat vilkai medžioja tik išalkę. Kai po kelių valandų ji praalko, kaip tik priėjome kalnelį, ant kurio stūksojo sodyba. Spyglė tik pradėjo uostyti orą ir nudūmė į sodybą. Mums nieko kita neliko, kaip klausytis aršaus šuns lojimo ir laukti, kas bus. Ogi grįžta Spyglė su bliaunančiu ožiuku.
Šiaip ne taip Spyglę pririšome, o vis dar nesužeistą ožiuką nuvarėme į sodybą. Tačiau netrukus ji išsinėrė iš pavadžio ir nudūmė atgal. Galiausiai viskas baigėsi gerai – sodybos šeimininkas net nesužinojo apie incidentą, tačiau vilkę tą vakarą teko saugoti. Jei būtų paleista, spruktų atgal į sodybą. O kaip kitaip – juk iš vilko buvo atimtas grobis“, - pasakojo S. Paltanavičius.
Anekdotinis meškų gyvenimas
Ko gera, laisviausiai „Žvėrinčiuje“ jaučiasi ožkos. Joms čia leidžiama miškas, išskyrus į trobą eiti – mat suės viską, kas ant stalų stovės. Meilumas jų – taip pat neišpasakytas. Apie žmones jos glaustosi kaip tikros katės – joms visur būtina dalyvauti.
Tuo tarpu pavojingiausias „Žvėrinčiaus“ gyvūnas – cirke dirbęs jaunas, 10 metų amžiaus Sibiro meškinas Timofėjus. Norintiems šiam 2 metrų ūgio gyvūnui paduota ranką Petras siūlo su ja prieš tai atsisveikinti.
Anot girininko, jis suvalgo tiek pat, kiek penki vyrai – pavyzdžiui, kasdien jai reikia 50 kiaušinių, kibiro kareiviškos košės ir, žinoma, korio medaus. Iš mėsos patiekalų meška pripažįsta tik vištą.
„Sudėtinga su ja – ne mūsų auginta, tai visai neklauso. Anksčiau buvo dar viena meška – senmergė Laima. Dabar ji prie jūros dirba – kaip tikra moteris, išvežta į Karklę pas Antaną Bosą išvežta. Laimos vaikystė buvo sunki, gyveno ji mažame narve, cirke nedirbo, todėl anksti paseno, pradėjo gesti dantys.
Bandėme juos suvesti. Meškinas Laimą netgi ant lentynos buvo užvijęs, ilgai tupėjo, neleido jai išeiti. Žodžiu, ilgai ją kankino, bet taip nieko ir neišėjo“, - pasakojo Petras.
Lietuvos miškuose meškos negyvena – nebent netyčia atklysta iš kaimynų. Palyginimui Estijoje jų gyvena apie 1000. S. Paltanavičiaus manymu, taip yra todėl, kad Estijoje yra kur kas mažiau gyventojų, todėl jie neišbaido meškų. O kai pas mus tiek grybautojų ir uogautojų, mažai tikėtina, kad artimiausiu metų Lietuvoje meškų populiacija vėl atsirastų.
Meška gan pavojingas gyvūnas, tačiau gamtininkas mieliau pasakoja kuriozines istorijas. „Anekdotinė istorija nutiko Čekijoje. Neturėdami kur dėti meškos, žmonės nusprendė leisti ją sumedžioti. Meška buvo įpratinta tą pačią valandą eiti į vieną miško vietą medaus.
Tačiau kaip tik tą kartą, kai jos jau laukė su šautuvu rankoje garbaus amžiaus vokietis, meška susidūrė su paštininkus. Tas iš išgąsčio nukrito nuo mopedu. Meška kaip tik cirke visą gyvenimą buvo mopedu važinėjusi, tad užsilipo ant jo ir nubirbė medaus. Pamatęs tokį vaizdą senukas vos širdies smūgio negavo“, - juokėsi S. Paltanavičius.
Beždžionės Pupos keistenybės
Dar vienas lankytojų dėmesį pritraukiantis „Žvėrinčiaus“ gyventojas – saldumynus mėgstanti beždžionė Pupa. Gavusi saldainį ji pirmiausiai įsitikina, ar jis neapčiupinėtas, tuomet mikliai išvynioja ir pasigardžiuodama suvalgo. Tačiau Petras įspėja, kad juoktis iš jos nevalia – už tokį įžeidimą apspjaus.
Beždžionė moka daugybę žmogiškų darbų – grybauti, žvejoti ir net alų gerti. „Saulės pas mus ne daug, o kai debesuota, jai liūdna. Tai ir įpilame alaus. Tą dieną jai būna linksma, tačiau kitą dieną už galvos susiima“, - nesuprasi, rimtai kalba ar juokauja Petras.
Mat į pasaulį jis žvelgia pro ypatingus akinius. „Kartais žmonės būna nusivylę, kad negali aptvare gyvūno pamatyti. Tačiau buvimas miške – tarsi mišios. Juk atvažiavę į bažnyčią pasimelsti Dievo taip pat nematome. Mano tikslas mokyti žmones pajusti vienybę su gamta. Jei negerbsi gamtos, eisi iš apačios žiūrėti, kaip bulvės dygsta“, - samprotavo žodžio kišenėje neieškantis gamtos sergėtojas.