Su džiugesiu laukėme naujojo Druskininkų akvaparko atidarymo, nes reklamuojama buvo, kad jis įkūnys geriausias Vokietijos vandens parkų idėjas. Teko būti keliolikoje tokių akvaparkų Vokietijoje. Visi jie buvo skirtingi, žavėjo savo tvarka ir išmone, bet visi jie atspindėjo ir bendrą aukštą Vokietijos pirčių kultūrą.
Esminis dalykas, kuo jie skyrėsi nuo sovietinių saunų - įeinant į pirčių zoną kabodavo užrašas: teritorija be tekstilės. Visi vaikščioja be „maudymukų“, gali būti apsisukę rankšluosčiu, tačiau į pačią pirtį ar į vandenį eina kaip dievas sutvėrė.
Iš esmės, tai reiškia, kad žmonės nusimeta visas kaukes ir kompleksus, ištrūksta nors kuriam laikui iš pasaulio daiktų ir drabužių, kurie, beje, yra pagrindiniai mados ir vartotojiškumo varikliai. Niekas nesideda net papuošalų, nes jie degintų, nėra jokio makiažo, nes jis bjauriai nuvarvėtų. Ypatinga grynumo, tikrumo atmosfera. Žmonės ramūs, atsipalaidavę, jokių pretenzijų, įėję į pirtelę pasisveikina - kaip kokiam tėviškės kaime. Tiesiog palaima.
Šiurpas nukrėsdavo nebent prisiminus saunas Lietuvoje, kur visi eina su sintetiniais „maudymukais“, ir dega 110 laipsnių karštyje.
Taigi išsiruošėme su žmona į naująjį Druskininkų akvaparką, pasiskaitę internete apie ypatingą pirčių ramybės zoną, kur netgi vaikų neįleidžia (niekur Vokietijoje neteko matyti tokių apribojimų).
Kantriai atstovėjome porą valandų eilėje, studijuodami lankstinukus ir žiūrėdami reklaminius filmukus, kaip reikia elgtis akvaparke. Viskas žadėjo naują erą vandens kultūroje Lietuvoje. Pirmieji žingsniai akvaparke liudijo - tikrai surinktos geriausios idėjos ir moderniausios technologijos.
Pinigų nepagailėta. Bendrojoje triukšmingoje baseino dalyje neužtrunkame - traukiame į ramybės oazę - pirčių zoną, už kurią susimokėti reikėjo žymiai brangiau. Na bet pinigai, matyt, bus verti paslaugų.
Bet koks čia pokštas? Saunariume sutinkame visus apsimuturiavusius sintetiniais „maudymukais“. Na jau ne, mes taip nepratę. Žmonių ne per daugiausiai, įėję į vieną iš keliolikos pirčių, nusimetame paskutines drapanas ir bandome panirti į šilumos ir vandens stichiją.
Pirtyje prietema ir maloni 65 laipsnių šiluma - vokiški standartai. Užeina daugiau lankytojų, bando įsikurti, bet pamatę mus be „maudymukų“, tiek vyrai, tiek moterys nepatogiai susimuisto ir neria pro duris lauk. Iš pradžių tai sukelia juoką, bet kai tai kartojasi, situacija darosi erzinanti.
Žmona neapsikentusi prisitaiko prie sovietinio modelio ir apsirengia. Aš nutariu išlikti ištikimas vokiškai pirčių tradicijai iki galo. Po teritoriją vaikštau apsijuosęs rankšluosčiu, kurį įėjęs į pirtį pasitiesiu. Na, dabar neria lauk tik moterys, viena kita ir pasilieka. Niekas nesikabinėja, nekomentuoja situacijos, bandau drybsoti ant gultų užsimerkęs, tačiau įtampa tvyro garuose, malonumo ir atsipalaidavimo nėra.
Jaučiu, kad mano nebylūs pirties draugai jaučiasi idiotiškai pirtyje su „maudymukais“, nes žino, kad normaliame pasaulyje būtum durniaus vietoje. Man malonumo irgi jokio.
Dar viena nemaloni staigmena - pirčių ramybės zonoje visu garsu įjungti garsiakalbiai, iš kurių kažkokia mergina pastoviai mūsų atsiprašinėjo, kad negali įsileisti mūsų į akvaparką, nes nėra laisvų vietų. Matyt davė susiprasti - nėra ko čia voliotis, eik lauk, užleisk vietą kitiems, nors tavo išpirktas laikas dar nepasibaigęs.
Nekalbėsiu apie aibes techninių trūkumų ir broko - per laiką prie gerų norų viską galima sutvarkyti. Mačiau storiausią skundų knygą, per kelias dienas jau prirašytą pilną. Nebūkime niurzgliais.
Tačiau mentaliteto klausimas - kas kita. Kažin kaip mes atrodysime vakarų europiečiams su savo didžiausiu sovietinio sukirpimo akvaparku? Ką manys apie lietuvius vokietis, priverstas su sintetiniais „maudymukais“ tūnoti karštoje pirtyje? Pagaliau ką mes manome patys apie save? Niekada lietuvių tradicijose nebuvo mados maudytis pirtyje apsirengus. To nėra niekur normaliame pasaulyje. Pirtyje tiek lietuviškose tradicijose, tiek vakarietiškame pasaulyje vyrai ir moterys tik nuogi, atskirai arba kartu.
Beje, dar ir dabar Lietuvoje yra išlikusios kaimo bendruomenių bendrų „nuogų“ pirčių tradicijos. Ir neteko girdėti jokių problemų. Kaip ir jokių problemų nekelia nuogaliai, besideginantys Lietuvos pajūryje. Čia problema žymiai gilesnė negu žmogus nuogas ar ne. Čia klausimas eina apie nevisavertiškumo kompleksus, baimes ir minties laisvę. Visiems žinoma, koks statistinis lietuvis - susikaustęs, stresuotas ir kompleksuotas. Garsėjame savižudybėmis, bėgimais iš savo šalies ir nepasitikėjimu.
Netgi katalikiškame bastione – Lenkijoje, naujausiame Varšuvos baseine, įeinant į pirčių zoną tarnautojas paprašo nusirengti nuogai. Tokios taisyklės. Visi jų laikosi. Jokių problemų, pirtyse pilna žmonių.
Būkime biedni, bet teisingi. Pirties kultūra yra būti šioje dievo palaimintoje vietoje nuogam. Kartu ar atskirai vyrai su moterimis - kitas klausimas. Pagal kiekvieno mentalitetą. Tačiau nejuokinkim pasaulio ir nežeminkim savęs ir tautiečių, versdami juos kaitintis, apsirengus. Taip dabar verčia Druskininkų akvaparko vadovybė, nes visame normaliame pasaulyje pirties lankymas nuogam yra reglamentuotas taisyklėse.
Kitokios yra čiukčių pirties tradicijos. Jie užsikuria laužą ir apsimuturiavę kailiais smarkiai bėga aplink ugnį ratus, kol išpila prakaitas. Panašu, kad Druskininkų vandens pramogų parkas orientuotas į čiukčių rinką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!