Čia kaime gyvena mano seneliai, turi didelį seną sodą ir didelį daržą, kuriame vis dar galima prisiskinti saldžių braškių. Šalia yra upė, kurioje aš išmokau plaukioti, beje, kaip ir daugelis kitų mano draugų, su kuriais lakstėm pievom kartu.
Labai gerai pamenu, kaip tėtė nupirko dviratį ir kaip mane mokino važiuoti, prisimenu tą didelį seną medžiais apaugusį stadioną...mmm...nostalgija. Prisimenu, kaip karsčiausi po medžius, lenktyniavau su dviračiais...ir visa tai buvo ne Airijoj, Anglijoj ar Ispanijoj, o čia – namuose, Lietuvoje.
Mes turime žiemą ir baltus medžius, pažiūrėjus pro langą gali matyti kieme vaikus, žaidžiančius sniego mūšį.
Mes turime lietuvišką vasarą prie nuostabių ežerų draugų būryje. Vakarai, dainos su gitaromis, lietuviškas alus, laužai ir dešrelės. Taigi smagu!
Mes turime žydinčias obelis pavasarį ir geltonus, raudonus lapus rudenį.
Fantastiškus upių slėnius ir skardžius.
Nors ir mažą, bet turime pajūrį ir savo uostą Klaipėdoje.
Kiek daug gražių pilių dar tebestovi ir mes važiuodami mažais Lietuvos keliukais galime džiaugtis tais vaizdais, pasakoti savo vaikams pasakas, kas tose pilyse gyveno.
Mes turime ilgą ir kilmingą šalies istoriją, kuria tikrai galime didžiuotis. Juk beveik niekada nebuvome karų iniciatoriai, visada tik gindavomės. Beje, patys išsikovojome sau laisvę ir nepriklausomybę ir patys sparčiai stojamės ant kojų.
Mes turime gražių tradicijų : Jonines, Žolines, tokius renginius kaip vaikų Dainų šventė...
Mūsų nedaug, bet mes draugiški. Paskambinsi draugui ir paprašysi kažko, jis padės. Juk patys sakome, kad per pažintis kažką gausi. Paskambini draugui- gavai nemokamą pakvietimą i klubą, paprašai dėdės- jis užtars tave darbe. Tai nėra blogai kai nenaudoji to blogiems tikslams! Argi ne taip? Galų gale, mes nesijaučiame tokie vieniši ir apleisti kaip svetimoje šalyje. Gyvenimas – ne tik pinigai ar gera alga. Kai mums sunku, mes visada atrasime kam paskambinti ir pasiguosti, ką apkabinti.
Mes nesame besišypsanti tauta, tačiau labai stengiamės dėl savęs ir savo šeimų, kad gyvenimas būtų geresnis, gal tada, kai pamatysime savo tėvus mumis besididžiuojančius, pradėsime ir mes šypsotis, nes rūpestėlio ant širdies tiek nebebus.
Mes nesame abejingi: mes dabar kasmet sėdime prie televizorių ir suaukojame per vieną vakarą beveik milijoną vaikams, kurie neturi namų. Mes turime gerų norų padėti. Kaime visi žmonės suneša pinigų sudegusiam kaimyno tvartui atstatyti...gražu? Juk gerai?
Šitaip galėčiau vardinti ir vardinti: apie mūsų kalbą, garsius rašytojus, aktorius, įdomų teatrą ir t.t., bet manau prireiktų parašyti ne vieną tokį straipsnį. Tiesiog stabtelėkime ramiai ir pagalvokime geriau ką mes turime gero, tada ir šypsenos veide atsiras ir diena bus labiau saulėta!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!