Ką turime?
Turime gana neblogą internetinę žiniasklaidą, pakenčiamą televiziją, ir labai abejotinos kokybės laikraščius, ypač dienraščius. Palikime kol kas internetinius naujienų portalus ir televizines informacines tarnybas savieigai ir griebkime spaudą už ragų.
Galima sakyti, kad dienraščių kovos lauke turime 2 respublikinės reikšmės spaudos magnatus („Lietuvos rytas“, „Respublika“) ir vieną vis energingai pretenduojantį tokiu tapti („Lietuvos žinios“). Visi kiti arba provinciniai laikraščiai (didžiausias iš jų – „Kauno diena“), arba savaitraščiai, arba specializuoti leidiniai („Verslo žinios“), arba skirtas atskiram skaitytojų sluoksniui („Valstiečių laikraštis“), arba nelabai populiarūs (merdėjantis „Lietuvos aidas“).
Susikoncentruokime ties dienraščiais-rykliais.
Jeigu „Respublika“ visiškai save diskvalifikavo Pakso ir Upaskicho skandalų metu, tai vėliau sekęs VSD skandalas mums parodė, kad vienas bekonkurencinis informacijos skleidimo flagmanas visuomenei gali būti labai pražūtingas.
Po to, kai tapo paviešinta dalis VSD tyrimo medžiagos, „Lietuvos rytas“, jeigu jaustų deramą pilietinę ir patriotinę atsakomybę už savo elgesį, mano nuomone, paprasčiausiai turėtų užsidaryti.
Ką galima pasakyti apie valstybę, kurios vieno elitinio dienraščio vienas redaktorius tituliniame savo laikraščio lape įvardija didžiausiais savo priešais – gėjus su žydais, o kito elitinio dienraščio autoritetingiausias redaktoriaus pavaduotojas VSD skandalo metu nuoširdžiai gėrisi „vyrišku“ A.Januškos perėjimu (kažkodėl tai buvo įvardijama „atsistatydinimu“) iš URM klerko į premjero patarėjus? Negana to, pastarasis dienraštis, žvelgdamas į riaušes prie bronzinio sovietų kario Estijoje, iškelia tiesiog genialią mintį – „ir Lietuvoje kai kurie politikai bei spaudos leidiniai gali būti finansuojami iš Rusijos“.
Sunku tikriausiai įdėti daugiau cinizmo į vieną teiginį. Taip ir norisi sušukti „pasiskaityk VSD tyrimo paviešintus protokolus, kvaily, tai pamatysi, kad jau seniai, ir tam tikri politiniai veikėjai, ir konkrečios žiniasklaidos priemonės finansuojamos iš Kremliaus įstaigų!“. Bet nesušunki, nes tam turi ribotas galimybes.
Žurnalistinė etika
Neteisūs žmonės, kurie sako: „pas mus nėra žurnalistinės etikos“. O aš manau, kad ji yra, bet ji turi gana siaurą specializaciją – ji pakankamai stipriai veikia lojalumo savo luomui kryptimi.
Jūs imkit ir pabandykit pakritikuoti kokį konkretų, save laikantį žurnalistu, asmenį, kuris prirašo įvairių fantazijų jus jaudinančia tema. Manau, kad publikavimo tikimybė nebus didelė.
Tiesa, šiuo atveju vartodamas „žurnalisto“ sąvoką, esu nevisiškai teisus. Iš tikrųjų kalbu apie asmenis, žurnalistikoje užsakančius muziką – apie leidėjus.
Štai ir dabar neminiu nei vieno garbaus redaktoriaus pavardės, kad nebūčiau apkaltinamas kėsinimusi į žurnalisto asmenį. Nors dienraštinių tūzų redaktoriai (savininkai) su savo politinėmis apžvalgomis man yra labiau panašūs į politikus ir oligarchus, turinčius laisvą priėjimą prie reikšmingos tribūnos, negu į objektyviai atliekančius šviečiamąją pareigą žurnalistus.
Galbūt dėl tos žurnalistų ir leidėjų etikos ir pretendavo A.Zuokas, baigiantis mero kadencijai, į Lietuvos žurnalistų sąjungos narius? Kad taptų mažiau pažeidžiamas nuo žurnalistinės kritikos?
Didžiausia TS klaida
Kai kurie pilietininkai ragina sukurti vieną pilietišką ir teisingą partiją, kuri, jų įsitikinimu, atgaivintų Lietuvos politinę sistemą, priversdama likusias pasitemti ir lygiuotis į lyderę. Nors tikriausiai kiekvienam sava partija atrodo vienintelė teisinga, tačiau tikrai galima pritarti šiai nuomonei.
Panašiai aš galvočiau ir apie spaudą. Reikia vieno solidaus patikimo įtakingesnio dienraščio ir žiniasklaidos reikalai smarkiai pagerėtų – skaitytojas galėtų gauti „neužsakytą“ informaciją ir be internetinių paieškų, o tai automatiškai verstų „tobulintis“ ir kitus leidinius.
Konservatoriams „kabina“ įvairiausias nuodėmes ir niekšybes kas ir kada tik netingi, juos kaltina vos ne mamutų išnaikinimu. Dauguma šių blogybių būna viso labo tik iš piršto išlaužtos banalios fantazijos. Tačiau vieną didelę nuodėmę, apie kurią dėl suprantamų priežasčių tyli net jų politiniai oponentai, konservatoriai Lietuvai tikrai padarė.
Jie nesugebėjo po savęs palikti dešiniojo dienraščio. Kai netgi toksai laikraščių galiūnas, kaip buvęs „Lietuvos aidas“, pats veržėsi į tolimesnę sėkmę.
Mano įsitikinimu, tai yra didžiausia klaida per visą TS politinę istoriją. Dabar, iš esmės turėdami teisingą ir valstybišką (nepainioti su vadinamu „valstybininkų“ klanu) poziciją, konservatoriai pralaimi vieną informacinį karą po kito, o tuo pačiu ir visus iš eilės rinkimus (na gal tik paskutiniuose savivaldybių rinkimuose pasiekė dalinę pergalę). Tai visiškai suprantama – nemanipuliuojant gausiais verslo milijonais (kurie vėlgi duodami ne tik už gražias akis), sunku tikėtis „užsakomosios“ žiniasklaidos malonės.
Ką daryti?
Mano ir ne tik mano nuomone, pirmas, svarbiausias ir neatidėliotinas dešiniųjų politinių ir visuomeninių jėgų uždavinys – rimto dešiniojo dienraščio kūrimas. Pabandysiu trumpai pasiūlyti kelis galimus šio tikslo realizavimo būdus.
1. „Lietuvos aido“ reanimacija. Nepriklausomai, ar tai būtų A.Pilvelio, ar naujai registruotas laikraštis. Iš pažiūros, paprasčiausias perspektyvoje uždavinys, tačiau dažniausiai viską lemia privatūs savininko interesai.
2. „Lietuvos žinių“ liberalizavimas. Jau dabar „Lietuvos žinios“ pakankamai sėkmingai išnaudoja „Lietuvos ryto“ „kairėjimą“ bei „elitiškumą“ ir praktiškai tampa dešiniausiu Lietuvos dienraščiu, tačiau vienintelis savininkas su giliomis sovietinėmis šaknimis kelia daugeliui abejonių.
Idealiu atveju, gerbtinas laikraštis turėtų priklausyti keliems gerbtiniems akcininkams, kurių nei vienas neturėtų absoliučios daugumos leidinio akcijų.
3. „Valstiečių laikraščio“ pervardinimas. Laikraštis yra suradęs savo nišą rinkoje, tačiau tapti respublikinės reikšmės leidiniu labiausiai trukdo „valstiečio“ terminas pavadinime. Skaitytojui yra nemažas psichologinis diskomfortas perkant šį laikraštį mieste.
Dar viena liūdna žinia, kad dėl naujojo savininko, šį dienraštį gali tekti išbraukti iš potencialių laisvosios dešiniosios minties skleidėjų.
4. „Verslo žinių“ „universalėjimas“. Liūdna būtų netekti gero specializuoto leidinio, tačiau tam tikras postūmis link kitų temų, manau, įmanomas. Tuo labiau, kad tokį laikraštį leidžiantis koncernas turi reikiamą bazę ir antram dienraščiui ar pirmojo dienraščio priedui.
Ar pavyktų šiam dienraščiui atsispirti nuo stambaus kapitalo įtakos? Iki šiol „Verslo žinios“ lyg ir atsispirdavo...
5. Regioninio laikraščio virtimas respublikiniu. Arba kelių regioninių laikraščių jungimasis ar kooperacija.
Pavyzdžiui, Kaune neabejotinas dienraščių lyderis yra „Kauno diena“, kuris pagal bendrą tiražą laisvai konkuruoja su respublikiniais dienraščiais. Ir jo bandymas išeiti į respublikinę rinką būtų pakankamai įdomus variantas. Tiesa, „Kauno dienos“ pagrindu kuriamam leidiniui būtina aiškiau pareikšti savo dešinumą, nes ir taip užtenka eilinių sensacijų gaudytojų.
6. Savaitraščio arba žurnalo virtimas dienraščiu. Suprantama, kad šitaip galėtų elgtis tik gana stiprus savaitraštis. Kokybine prasme perspektyviausias buvo savaitraštis „Panorama“. Tačiau po savivaldos rinkimų paskelbė darąs 3 mėnesių pertrauką ir žadėjo grįžti savaitinio žurnalo pavidalu. Ar grįš?
Kitas dešiniosios minties savaitraščiu laikytinas leidinys – „Atgimimas“. Deja, pastaruoju metu viešose erdvėse besireiškiantys kai kurie vyr.redaktorės komentarai rodo, kad pirmiausia dar pačiam „Atgimimui“ reikėtų išgyventi atgimimą iš „dujotekaninės“ miglos.
Yra ir daugiau kandidatų. Pavyzdžiui, „XXI amžius”, „Veidas”...
7. Internetinio portalo spausdintinė versija.Turime išties puikių internetinių naujienų svetainių, kurie tarsi patys prašosi spausdintinės savo versijos. Tam neblogai tiktų (abėcėlės tvarka): „alfa.lt“, „balsas.lt“, „bernardinai.lt“, „delfi.lt“, „takas.lt”. Gal netgi „lrt.lt“, nors pastarasis ir nėra nepriklausomas.
8. Laisvasis žodis „Wikipedia“. Šiais laikais, kai rašančių internete skaičius ima viršyti skaitančius, kai kiekvienas save gerbiantis grafomanas (ir ne tik) visam pasauliui rašo internetinius dienoraščius („webblogus“ arba dar trumpiau – „blogus“), kažkaip turėtų būti galimybė be didelių finansinių sąnaudų perkelti nors dalį internetinio intelektualinio entuziazmo į spausdintą popierių. Žinoma, atrenkamos informacijos sisteminimui vis tiek būtų reikalingi profesionalūs darbuotojai.
9. Bulvarinio „skaitalo“ surimtėjimas. Sunkus uždavinys. Tokie „laikraščiai“ ir dažniausiai būna savaitraščiais, ir turi triukšmingus pavadinimus, ir blogą reputaciją. Nors šitaip savo „karjerą“ yra pradėjęs ne vienas civilizuoto pasaulio solidus laikraštis.
10. Eksportas iš Vakarų. Išeivijos, „Amerikos balso“, Sorošo ar dar kokių vakarietiškų fondų ar spaudos kompanijų parama. Galbūt net geopolitiniame lygyje.
11. Visiškai naujo leidinio kūrimas. Sunkiausias, brangiausias ir ilgiausias kelias. Tą akivaizdžiai parodė savaitraščio „Panorama“ vargai.
12. Kelių išvardintų variantų kombinacijų taikymas. Pavyzdžiui, nekaltas pafantazavimas: „Panevėžio balsas“ + „balsas.lt“ + „Karštas komentaras“ + „Žalioji Lietuva“ + „blogeris“ L.Ulevičius = „Lietuvos balsas“.
Vienintelis dalykas yra aiškus: šiuo metu, kai VSD skandalas sudrebino pasitikėjimą įtakingąja spauda ir dienraščiai-rykliai pademonstravo savo pilietinį neįgalumą – dešiniojo dienraščio atsiradimui ir savo skaitytojo radimui yra toks patogus laikas, kokio seniai jau nebuvo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!