Šiuokart palikę nuošalyje valdžių perskirstymo tarp savivaldybių-apskričių-regionų-centro problematiką, susikoncentruokime ties siūlomu erdviniu Lietuvos padalijimu. Pažvelgę į naująjį Lietuvos administracinį žemėlapį neberandame nei Žemaitijos, nei Aukštaitijos, nei Suvalkijos ar Dzūkijos. Ką jau kalbėti apie Mažąją Lietuvą. Regime tris bespalves ir beveides Lietuvas: 1) Vakarų, 2) Vidurio ir 3) Rytų. Kuo ne Mercedes’o ženklas, dalijantis apskritimą į tris lygias dalis (žr. Pav. Nr. 1)? Tiesa, dar viena itin keista detalė – sostinė Vilnius sudaro atskirą regioną. Regionai dabar vadinami jau ne paprastai, o „euroregionais“. Kažin kodėl man išsyk kyla asociacija su „Euroalumi“ ir jo kokybe.
Kuo pagrįstas toks jau iš pirmo žvilgsnio visiškai dirbtinis ir nenatūralus Lietuvos padalijimas? Ogi aštuonetu su penkiais nuliais. Pasirodo, kad Lietuva galėtų iš Europos gauti regionų plėtrai skiriamus pinigus, reikia, kad regione gyventų ne mažiau nei 800 000 gyventojų! Tada tai bus jau ne paprastas regionas, o euroregionas, galintis pretenduoti į paramą. Pagal ES reglamentaciją tokio dydžio regionas atitiktų NUTS (Nomenclature des Unités Territoriales Statistiques, Teritorinių statistinių vienetų nomenklatūra) II lygmenį. NUTS II – tai santykinai dideli regionai (pvz. Prancūzijos, Italijos regionas, Ispanijos autonominė provincija, Nyderlandų provincijos), kuriuose gyvena nuo 800 000 iki 3 mln. gyventojų. Taigi reformos logika aiškėja – dabar Lietuva gauna regionų plėtrai skirtus europinigus kaip vienas euroregionas, nors Lietuvoje galima suformuoti 3-4 tokius regionus, tad kodėl nepasiėmus trigubai daugiau pinigų? Žodžiu, paprasta ir praktiška aritmetika. Joje pačioje savaime nieko blogo nėra. Ji netgi sveikintina ir labai keista, kad suaktualinama tik dabar, praėjus penkeriems metams po įstojimo į ES.
Nusistebėjimą kelia ne pragmatiškoji reikalo pusė, o tai, kad taip visiškai be skrupulų atsisakoma savo istorinio, etnografinio bei kultūrinio paveldo ir formuojami orveliškai skambantys euroregionai. Čia problema turbūt jau ne Europoje ir jos euroregiono koncepcijoje.
Problema, gerbiamieji bendrapiliečiai, glūdi mūsų pačių galvose. Kad gana keistai mąstome, liudija ir Vilniaus išskyrimas į atskirą regioną, kad jis dėl per mažo gyventojų skaičiaus negautų (?!) regionams skirtos paramos, girdi ir taip daug pinigo turi, palyginus su likusia Lietuva. Toks mechanistinis požiūris mažai ką turi bendro su problemos esme.
Panagrinėkime siūlomą projektą nuodugniau, remdamiesi etnoistorine pozicija, t.y. pirmenybę teikdami istoriniams ir etnografiniams regionų apibrėžimo kriterijams. Pirmiausia pavadinimai. Patys reformatoriai siūlomus užvadinimus vadina santykiniais, taigi diskutuotinais. Jeigu Vakarų Lietuvą pavadintume Žemaitija, - gautųsi kompaktiškas istoriškai ir etnografiškai pagrįstas regionas. Galima netgi būtų pagirti už drąsą - pagaliau nepabijota pasiūlyti apjungti Klaipėdą ir Šiaulius. Tad Žemaitijos regionas išskirtas visai įtikinančiai. Tiesa, etnoistoriškai žiūrint būtų logiška grąžinti Žemaitijon nenatūraliai šiandien nuo jos atsietus Raseinius.
Dar svarbesnis Mažosios Lietuvos klausimas. Juk pagrindinė etnoistorinė lietuvių skirtis, taip pat ir mentaliteto požiūriu, eina tarp mažlietuvių (Mažosios Lietuvos) ir didlietuvių (Didžiosios Lietuvos). Kitaip tarus, lietuvininkas labiau skiriasi nuo aukštaičio, dzūko, suvalkiečio ar žemaičio negu šie – vienas nuo kito. Mažosios Lietuvos istorinis vardas neturėtų būti ištrintas iš lietuvių pilietinės savimonės.
Visiškai neesminga, kad dabar vietinių mažlietuvių bėra keletas tūkstančių. Didlietuviai neturėtų užmiršti po II pasaulinio karo vykusio lietuvininkų etnocido. Be to, didlietuviai turėtų aiškiai suvokti ir savo kultūrinės politikos klaidas, padarytas Klaipėdos krašte tarpukariu. Taip pat derėtų prisiminti segreguojantį pokario laikų požiūrį į lietuvninkus ir jo sąsajas su šišioniškių emigracija į VFR ir VDR po 1957 m. tarpvalstybinės sutarties. Mažiausia ką galime padaryti – išlaikyti gyvai skambantį Mažosios Lietuvos vardą.
Tad siūlyčiau Vakarų regioną vadinti „Žemaitija-Mažoji Lietuva“ ir išskirti du subregionus Žemaitiją ir Mažają Lietuvą. (Atviras klausimas liktų, ar reikėtų pačią Žemaitiją skaidyti į smulkesnius subregionus). Subregionai turėtų labiau simbolinę reikšmę – savo heraldiką ir istorines ribas kaip vertybę. Tai būtų geras atspirties taškas, kuriant ir puoselėjant regionines tapatybes ir identitetus.
Dar pridursiu, kad dvigubų regionų tradicija yra labai europietiška – pasižiūrėkime į vokiečių Schleswig-Holstein ar Baden-Würtember, ispanų Castilla y Leon ar Castilla-La Mancha ir prancūzų Champagne-Ardenne ar pagaliau trinarį Provence-Alpes-Côte-D’azur. Europiečiai neskuba naikinti susiklosčiusių tradicinių kraštų, nes aiškiai suvokia jų vertę, ne tik simbolinę, bet ir komercinę (pvz. turistinės atrakcijos, vietinės virtuvės ypatumai, savitos legendos bei padavimai ir pan.).
Tuo pačiu norėčiau atsakyti į tipišką lietuvio mąstymui retorinį I. Meliano klausimą. Jis emocingai ragina: „Na nesusiformavo istoriškai pas mus jokios bavarijos su saksonijomis anei asturijos su galisijomis, tai gal ir nepokštaukime su rimtais dalykais?“. Betgi viskas pas mus susiformavo – ir Žemaitijos seniūnija (kunigaikštija), ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Vilniaus bei Trakų vaivadijos ir Suvalkijos Užnemunė ir Klaipėdos kraštas.
Juk jau nebereikia žemintis prieš jokius didžiuosius brolius, ar jie būtų iš Rytų, ar iš Vakarų. Laikas susivokti, kad Lietuva mūsų valstybė ir tik nuo mūsų priklauso, kaip ką sudalinsime ir pavadinsime. Suaktualinkime dar skambančias istorines tradicijas, pasiimkime kas dar gyva, priderinkime prie nūdienos realijų – ir atsiras prasmingi Lietuvos regionai, kurie mums patiems tiks ir patiks.
Peršokime į Rytus – projekte siūlomas Vilnius kaip atskiras regionas. Deja, bent jau manęs tai visiškai neįtikina. Lietuvos sostinė neturi tokios savarankiškos istorinės tradicijos kaip, sakykim, didieji Vakarų laisvieji miestai Hamburgas ar Brėmenas. Vilnius turbūt dar nepasiekė ir Londono lygio, kad kurtume Didžiojo Londono metropolinę grafystę primenantį regioną. Manau, kad bandymas kažką panašaus į minėtus pavyzdžius sukurti Lietuvoje būtų nenatūralus ir nevaisingas. Tuo labiau, kad taip dirbtinai atskiriama sostinė nuo jos hinterlando, iš kurio žadama suformuoti Rytų Lietuvos regioną, apimantį Vilniaus, Utenos ir Panevėžio apskritis. Vilnius lieka „be kūno“, o Rytų Lietuva – „be galvos“. Visgi tokia Rytų Lietuva, pavadinta „Aukštaitija“ arba „Aukštaitija-Vilnija“ būtų svarstytinas variantas. Žinoma, grąžinus jai natūralų centrą Vilnių.
Likusi dėlionės dalis – Vidurio Lietuva, susideda iš Kauno, Marijampolės ir Alytaus apskričių. Iš esmės tai Kaunas, sujungtas su Suvalkija ir Dzūkija. Irgi galimas variantas, tačiau per margas. Kaunas lyg ir derėtų su Suvalkija, Dzūkija irgi neblogai žiūrėtųsi su Suvalkija, bet visi trys sandai viename, rodos, per daug mišru.
Apibrėždamas ir išskirdamas regionus, kaip minėjau, remsiuosi etnografiniais-istoriniais (etnoistoriniais) kriterijais. Kreipiamas dėmėsys tik į istoriškai reikšmingą ilgos distancijos (Braudel’io „la longue durée“) erdvinio Lietuvos suskirstymo paveldą. Siūlau neimti domėn XIX a. ir tuo labiau XX a. administracinių realijų. Mums bus nesvarbūs sovietiniai rajonai ir sritys, Lietuvo-Lenkijos tarpukario siena, pirmosios nepriklausomybės apskritys ir carinės gubernijos. Galima išskirti penkis reikšmingus etnoistorinius klodus: 1) Valstybinės sienos; 2) Etnografiniai kraštai; 3) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos administraciniai vienetai (vaivadijos, seniūnija, pavietai); 4) Lietuvių ir kitų genčių žemės (XIXII a. priešvalstybiniai dariniai arba vadystės); 5) Baltų gentys. Klodai išvardyti mažėjančios svarbos tvarka. Vienintelė reikšminga valstybinė siena dabar esanti Lietuvos teritorijoje - Klaipėdos krašto-Lietuvos riba, kuri daugiau negu 600 metų buvo valstybine LDK-Prūsijos ir Rusijos-Vokietijos siena. Apie ją kalbėta aukščiau. Šiandien ją reikėtų simboliškai suaktualinti, - kad kiekvienas mokinukas žinotų, kur ji ėjo ir ką tiek šimtmečių reiškė.
Remdamasis šiais penkiais klodais, regiu tokį vaizdą. Be aptartos „Žemaitijos-Mažosios Lietuvos“ galėtų būti išskirti dar trys regionai: „Suvalkija-Vidurio Lietuva“, „Aukštaitija“ ir „Dzūkija-Vilnija“.
Pradėkime nuo Suvalkijos-Vidurio Lietuvos. Kauno ir Suvalkijos derinys atrodo visiškai įtikinamai ir pagal etnografines ribas (ta pati vakarų aukštaičių kauniškių tarmė), ir pagal istorines realijas (buvęs LDK Kauno pavietas), ir pagal gyventojų skaičių (apie 850 000 gyventojų). Galima pastebėti, kad kauniečius ir suvalkiečius jungia ir panašus mentalitetas – verslumas, praktiškumas, konkretumas. Vis dėl to, akivaizdu, kad Kėdainiai, Jonava ar Kaišiadorys – tai ne Suvalkija.
Manyčiau, kad šis Lietuvos centre esantis kraštas nėra vien Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos (siaurąja prasme) ir Dzūkijos sankirtos zona, bet turi ir savitą veidą. Taigi būtų pakankamai pagrindo išskirti Vidurio Lietuvos subregioną su natūraliu centru Kaune. Apjungus Suvalkiją ir Vidurio Lietuvą, galėtų susiformuoti visiškai gyvybingas regionas.
Likusi Lietuvos dalis gana logiškai skiltų į Aukštaitiją (Panevėžio ir Utenos apskritys) ir Dzūkiją-Vilniją (Vilniaus ir Alytaus apskritys). Aukštaitija ir identiteto, ir etnoistorinių argumentų atžvilgiu (beje jos ribas apytikriai atitiktų buvę LDK Upytės ir Ukmergės pavietai) gana vientisa. Verta būtų pasvarstyti Vakarų ir Rytų Aukštaitijos subregionų išskyrimo galimybę. Aukštaitijai galima prikišti tik per mažą gyventojų skaičių (apie 600 000), bet pliki skaičiai neturėtų būti esminė kliūtis tokio nuoseklaus regiono išskyrimui. Be to, turint aiškiais kriterijais paremtą suskirstymą, nedideli kiekybinio pobūdžio neatitikimai neturėtų trukdyti, įtikinėjant paramos regionams teikėjus.
Matyt, daugiausia diskusijų keltų Dzūkijos-Vilnijos regionas. Su Dzūkija lyg ir viskas aišku – nuo Lazdijų per Alytų ligi Varėnos tęsiasi ganėtinai tolydus visais atžvilgiais kraštas. Prie jo prijungus Trakus ir Elektrėnus, Dzūkija įgautų ir gilesnį istorinį matmenį – maždaug atitiktų Trakų pavieto ribas. Tačiau kam gi reikia lenkakalbių separatistų dominuojamos Vilnijos? – sušuks tūlas nacionalistiškai nusiteikęs lietuvis.
Visų pirma, čia siūloma Vilnija nėra tokia jau vientisa – ji komplikuota, kaip ir pats Vilnius bei jo istorija. Vilnijoje rasime ir lenkakalbių, ir gudakalbių, ir lietuvakalbių (Švenčionys, Ignalina, Širvintos), bei rusakalbių (Visaginas). Antra, Vilnijos subregionas būtų simbolinis (panašiai kaip Mažoji Lietuva). Dėl pavadinimo. Tai gražus, nors dažnai nutylimas Vilniaus krašto vardas, beje vartojamas tokių autoritetų kaip B. Kviklys ar Č. Kudaba.
Vilniaus apylinkių gyventojai galėtų kurti ir puoselėti savo tapatybę kaip LDK Vilniaus pavieto senųjų gyventojų palikuonys, o ne dairytis į su jais menkai susijusią Lenkiją. Daugiakalbiai Vilnijos gyventojai yra čia nuo amžių gyvenusių žmonių ainiai ir gal jau atėjo laikas suteikti jiems galimybę pasijausti visaverčiais Lietuvos piliečiais. O kad jie galėtų tuo didžiuotis, turime pastangų įdėti ir mes – didlietuviai.
Ir dar keletas minčių pabaigai. Etnoistoriniai regionai ar kraštai yra mūsų paveldas – jį reikia saugoti ir puoselėti, o ne užtušuoti ir ištrinti, prisidengiant europarama, administracijos reforma ar krizine padėtimi, - iš esmės vienadienėmis realijomis, jeigu pažvelgsime iš amžių šešėlių. Taigi mums tikrai reikia euroregionų, bet savų ir gyvybingų, o ne biurokratiškai besielių. Prisiminkime, kad ir Prancūzijos pavyzdį – Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais vietoje istorinių regionų buvo sukurti departamentai pagal grynai geografinį principą. Tačiau pasirodė, kad jie negali pakeisti tradiciškai susiformavusių kraštų - galiausiai prancūzai atkūrė panaikintus istorinius regionus, o dabar svarsto galimybę visiškai atsisakyti departamentų administracinio lygmens. Pusėtina nãuja niekada nebus geriau už patikrinta sẽna.
Toliau, Žemaitijos ar Vilnijos separatizmo baimė – ne kas kita kaip XIX a. pab.-XX a. I pus. lietuviško etnolingvistinio nacionalizmo liekana, nesuteikianti jokios galimybės kūrybingam daugiataučiam, daugiakalbiam, daugiatarmiam ir daugiakonfesiniam Lietuvos piliečių ir bendruomenių dialogui. Tad raginu visus geros valios Lietuvos piliečius prisidėti prie diskusijos apie Lietuvos euroregionus. Negi sutiksime Lietuvos tūkstantmetį taip dirbtinai, lyg ne savom rankom suskirstę Lietuvą?
PS: Lietuva – keista šalis. Prieš metus buvo paruoštas visai nuoseklus ir koherentiškas etnoistoriniu požiūriu apskričių reformos planas ( „Lietuvos apskričių reforma. Strateginiai metmenys“, Naujosios viešosios vadybos fondas, Autorius: G. Janišius, Vadovas: K. Masiulis, Rengė: G. Janišius, K. Masiulis, Ch. Klaus, Vilnius, 2007). Dabar, berods, pats laikas jį paversti realybe. Tačiau kažin kodėl siūlomas visai naujas projektas?
IDENTITETŲ LENTELĖ
| Regionai / Klodai | Valstybių sienos | Etnografiniai kraštai | LDK administraciniai vienetai | Lietuvių ir kt. genčių žemės | Baltų gentys |
|---|---|---|---|---|---|
| Suvalkija-Vidurio Lietuva | Suvalkija | Žemaitijos seniūnija Kauno pavietas | Sudūva Neris | Jotvingiai Lietuviai (Aukštaičiai) | |
| Dzūkija-Vilnija | DzūkijaVilnija | Trakų pavietas Vilniaus pavietas | Dainava/ Jotva Lietuva/ Nalšia | Jotvingiai Lietuviai (Aukštaičiai) | |
| Aukštaitija | Aukštaitija | Upytės pavietas Ukmergės pavietas | Upytė Deltuva | Lietuviai (Aukštaičiai)/ Žemgaliai Lietuviai (Aukštaičiai)/ Sėliai | |
| Žemaitija-Mažoji Lietuva | Siena su Vokietija | Žemaitija Klaipėdos kraštas | Žemaitijos seniūnija(Žemaitijos kunigaikštija) | Šiauliai/ Knituva/ Karšuva Mėguva/ Ceklis Skalva/ Lamata/ Pilsotas | Žemaičiai/ Kuršiai/ Žemgaliai Skalviai/ Lamatiečiai/ Kuršiai |
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!