Keista klausyti iš Seimo tribūnos žmonių, kurie kalba tai, ką patys sugalvoja, o ne tai, kaip iš tikrųjų yra. Tad negaišdamas Jūsų brangaus laiko, trumpai išdėstysiu, skirtingai nuo daugelio parlamentarų, ne tai, ką pats galvoju, o remdamasis asmenine patirtimi.
Aš pats esu homoseksualus. Netilpčiau į visuomenėje prigijusį homoseksualaus asmens stereotipą – nesielgiu ir nesirengiu moteriškai, neturiu manierų, mėgstu alų ir žiūrėti sportą, kalbu su draugais apie merginas (ir tai nėra kažkoks apsimetinėjimas, kadangi mano draugai apie mane žino) – gyvenu tokį gyvenimą, kurį daugiau ar mažiau gyvena statistinis Lietuvos vyras.
Žinoma, homoseksualių asmenų yra visokių – ir moteriškų vyrų, ir vyriškų moterų, tačiau, mano žiniomis, tai daugiau išimtis nei pati taisyklė. Kad esu ne toks, kokiu priimta būti, supratau 13 – 14 metų. Tada neturėjau interneto, kur galėčiau apie tai bent sužinoti, per televiziją, kiek pamenu, tikrai nebuvo nė menkiausių užuominų apie homoseksualizmą, o ir joks „negeras dėdė“ manęs netvirkino. Apskritai, vienintelis šaltinis apie homoseksualizmą, kuris man tuo metu buvo prieinamas, tebuvo sena Tarybinė medicinos enciklopedija, kur homoseksualizmas buvo prilygintas ligai bei iškrypimui.
Specialistų mintys bus cenzūruojamos
Taigi, ką man tada, jaunam homoseksualui, reikėjo daryti? Viskas, ką žinau apie šią, pavadinkime, būseną – vien neigiama informacija. Jaučiausi lyg man būtų diagnozuotas vėžys. Ir kiek vėliau, būtent prieinama informacija internetu bei televizijoje man leido suprasti, kad nesu unikalus atvejis Lietuvoje ar pasaulyje, kad tokių žmonių yra (daugelio žmonių nusivylimui) labai daug. Ir tai – ne liga.
Laikui bėgant susitaikiau su tuo, koks esu, priimu save tokį, koks esu, ir myliu save tokį, koks esu. Ir būtent priimti save ir suprasti save man padėjo laisvai pasiekiama informacija. Ir ne šiaip kokie pasapaliojimai kokiame nors interneto forume, o kvalifikuotų psichologų bei psichoterapeutų mintys, išdėstytos įvairiose televizijos laidose.
Gyvenu su draugu ir, nujausdamas, ką jūs dabar galvojate, noriu pabrėžti, mūsų santykiai nėra paremti „ištvirkavimu“ ar „amoraliu elgesiu“. Aš myliu jį, o jis mane, ir tai yra žmogus, su kuriuo aš matau savo ateitį, nes myliu jį kaip žmogų, o ne kaip savo geismų įgyvendinimo objektą. Tačiau priėmus minėtąjį įstatymą ir jam vėliau įsigaliojus, specialistų argumentuotos mintys, kad homoseksualumas nėra liga ir tai nėra kažkas blogo ar gėdingo, bus cenzūruojamos, kaip žalojančios nepilnamečių dorovę bei moralę.
Gyvenam taip, kaip ir bet kuri statistinė Lietuvos pora – valgom, tvarkom namus , keliaujam, einam pas draugus, dirbam, mokomės, džiaugiamės, liūdim, pykstamės. Draugais (kurie beveik visi yra heteroseksualūs. Ir, kaip bebūtų keista, nė vienas bendraudamas su mumis netapo gėjumi ar lesbiete) mus priima ir, veikiausiai, bendraudami su mumis, net nemąsto, kad mes „kitokie“, o juo labiau – mes ir nesijaučiam kitokie – nei prastesni, nei geresni.
Dirbam, mokam mokesčius, vienaip ar kitaip prisidedam prie valstybės gerovės. Žodžiu – gyvenam. Viską aprašiau nuoširdžiai, taip, kaip būtent aš gyvenu, ir tikiu, kad taip gyvena bent tam tikra dalis homoseksualų.
Ir šie pamąstymai bei trumpi aprašymai nėra skirti vaikams ar paaugliams (nes, anot tam tikrų Seimo personų, neduok Dieve, tai juos paskatins būti homoseksualiais), o subrendusiems žmonėms, norint parodyti, jog mes visiškai tokie patys žmonės, kaip jūs,ir tai nėra užkrečiama ar perimama.
Apibendrinus tai, kas trumpai išdėstyta, noriu paklausti, ar tikrai yra racijos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 14 dalyje? Juo labiau, kad netgi atvirai buvo pasakyta, jog bet kokia teigiama informacija apie homoseksualumą gali būti traktuojama kaip propagavimas?
Ir vis dėlto, jeigu Jūsų sūnus ar duktė paauglystės metais suprastų, jog yra homoseksualus, ar Jūs norėtumėte, kad su valdžios pagalba Jūsų vaikas kankintųsi ir savęs nekęstų, manydamas, kad yra degeneratas ir ligonis?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!