Dramaturgai dievina tokius sudėtingus pasirinkimus, o prezidentai dirba tam, kad jų išvengtų. Nuo to laiko, kai įžengė į Baltuosius rūmus, prezidentas B. Obama stengėsi išvengti to, ką kolega iš Prancūzijos Nicolas Sarkozy kartą pavadino „katastrofiška alternatyva“ - apsispręsti,ar bombarduoti Iraną, ar priimti jį su jo bomba.
Pirmadienį Baltuosiuose rūmuose Izraelio ministrą pirmininką besiruošiantis priimti B. Obama supranta, kad šį kartą N. Sarkozy dramatizmas, su kuriuo jis dar 2007 metais kalbėjo apie šią grėsmingą dilemą, buvo visiškai nekaltas.
Sunkus pasirinkimas laukia ir Izraelio premjero. Kalbant apokaliptiniais terminais apie grėsmę, kurią kelia branduoliniu ginklu apsiginklavęs Iranas, B. Netanyahu niekada negalėtų susitaikyti su tokia situacija. Tiek jau aišku. Bet ar jis todėl turėtų leisti Izraeliui atlikti prevencinį puolimą? Ar gali jis vis dėl to pasitikėti B. Obama, jog šis, esant reikalui, padarys, ką reikia? O jeigu kraštutinių priemonių neprireiks, kitaip tariant, jeigu diplomatija duos laukiamų rezultatų, ir Amerikai pavyks su Iranu susitarti, ar toks susitarimas bus priimtinas Izraeliui, ar neatsitiks taip, jog toks pavojingas kompromisas paprasčiausiai išvaduos B. Obamą nuo stipraus galvos skausmo, tačiau Izraelio saugumo sąskaita?
Po visu tuo slypi savita psichologija, veikianti be išimties visus Izraelio valdžios lyderis. Pačios Izraelio valstybės įkūrimas buvo bandymas užkirsti kelią dviejų scenarijų pasikartojimui: egzistencinės grėsmės didžiajai daliai žydų tautos žmonių ir situacijos, kai žmonės savo saugumo klausimu turi kliautis jėgomis iš užsienio. B. Netanjahu tikrai nenori būti ministras pirmininkas, leidęs bent vienam scenarijui pasikartoti.
JAV ir Izraelio lyderiai susitiks puikiai žinodami, jog sprendimai, kuriuos jau labai greitai jiems gali tekti priimti, taps vienais svarbiausių istorijoje. B. Obama kovo 4 dieną nutiesė kelią pirmadienio deryboms, padrąsindamas kolegą iš Izraelio. B. Obama kreipėsi į Amerikos ir Izraelio visuotinių reikalų komitetą – Vašingtone veikiančią bene svarbiausią Izraelio gynimo grupę. Paaiškindamas, kaip ketina spręsti problemą, prie Izraelio JAV prezidentas priartėjo turbūt arčiau nei bet anksčiau.
„Irano lyderiai turi suprasti, jog neturime agresoriaus varžymo politikos. Aš vykdau politiką, kurios tikslas užkirsti kelią Iranui gamintis branduolinį ginklą. Ir, kaip jau ne kartą aiškiai tai įvardijau eidamas prezidento pareigas, esant reikalui ginti JAV ir jų interesus, tikrai nedvejosiu panaudoti jėgą“, - teigia B. Obama.
Atmesdamas agresoriaus varžymo politiką, tačiau tuo pačiu pabrėždamas pasirengimą panaudoti jėgą, JAV prezidentas subtiliai, tačiau aiškiai patvirtino jau anksčiau išsakytą mintį, jog „vienodai svarstomi visi variantai“. Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, JAV prezidentas puikiai supranta, jog šie stiprūs žodžiai iš tikrųjų mažina karo grėsmę. Užtikrindamas B. Netanjahu tuo, kuo šis nori tikėti, B. Obama tikisi sumažinti tikimybę, jog Izraelis karinių veiksmų prieš Iraną imsis savarankiškai. Ir toliau spausdamas Teheraną, JAV prezidentas galiausiai pamatys, jog tikimybė konfliktą baigti taikiai tik išaugo.
Tačiau, jeigu sekmadienį pasakyta kalba buvo skirta tik Izraelio interesams atstovaujančios grupės ausims, praeitą savaitę JAV prezidento duotas interviu puikiai iliustruoja, kaip šaltas B. Obama protas sprendžia Irano klausimą.
JAV prezidentas, pelnytai laikomas vienu atsargiausių ir diplomatiškiausių lyderių pasaulyje, atsargiai prognozuoja, jog tuo atveju, jeigu Iranas įsigis masinio naikinimo ginklą, tokiu pačiu pavyzdžiu paseks dar mažiausiai „4-5 Artimųjų Rytų šalys“.
„Tuomet apsirikimas regione, kuriame tiek įtampos ir žaizdų, būtų itin skaudus“, - sakė B. Obama.