Buvusio SSRS vadovo kreipimesi esą teigiama, kad jie, skirtingo amžiaus ir profesijų žmonės, tačiau atsidavę toms pačioms socialdemokratinėms idėjoms, turėtų pakviesti visus bendraminčius susivienyti.
Stimulu sukurti tokį judėjimą esą tapo susirūpinimą kelianti šiandieninė situacija, taip pat – noras paversti Rusiją šiuolaikine demokratine valstybe.
Kreipimesi, be kita ko, apgailestaujama dėl valstybinio-biurokratinio socializmo bankroto ir neoliberalių reformų, vykdytų po SSRS žlugimo, nesėkmių. Tuomet esą tapo aišku, kad socialdemokratinė kryptis politikoje atitinka daugumos Rusijos piliečių interesus.
Judėjimo iniciatoriai taip pat apgailestauja dėl dabar galiojančių įstatymų, kurie riboja demokratinį pasirinkimą ir politinę konkurenciją.
Socialdemokratų partija buvo įkurta 1990 metais ir tapo viena iš pirmųjų Rusijos nekomunistinių politinių jėgų. Vėliau ji keletą kartų skilo, kol galiausiai praktiškai išnyko iš politinės arenos. 2003-aisiais M. Gorbačiovas ir Samaros gubernatorius Konstantinas Titovas atgaivino partiją, tačiau netrukus pirmasis pasitraukė iš jos lyderių, postą užleisdamas mažai žinomam politikui Vladimirui Kušeninui, o antrasis perėjo į „Vieningąją Rusiją.
Šių metų pavasarį Rusijos aukščiausiasis teismas likvidavo Socialdemokratų partiją. To paprašė Federalinė registracijos tarnyba, nes esą partijos veikla prieštaravo Politinių partijų įstatymui – neturėjo pakankamai didelių skyrių daugumoje šalies regionų.
Politologai pripažįsta, kad minėtos idėjos Rusijos visuomenėje yra populiarios ir jomis sėkmingai naudojasi kai kurios politinės jėgos, tačiau jie abejoja M. Gorbačiovo ir jo bendraminčių sėkme. Labiau esą pasisektų jaunesniems ir agresyvesniems socialdemokratams.
M. Gorbačiovo veikla iki šiol vertinama įvairiai. 1985 metais t apęs SSRS valdovu, jis mėgino gaivinti stagnuojančią Komunistų partiją, įvesdamas tokias reformas kaip glasnostj ir perestrojka. Be to, 1988-aisiais paskelbė, kad rytų bloko valstybėms leidžiama turėti demokratiją, sukeldamas po metų prasidėjusią revoliucijų bangą.
Užsienio politikoje M. Gorbačiovui pavyko pagerinti santykius su Vakarų šalimis, sumažinti tarpusavio įtampą. Jis bandė vykdyti politines reformas, tačiau dėl jo reformų Komunistų partijai netekus dominuojančio vaidmens viena iš dviejų pasaulio supervalstybių subyrėjo.
1990 metais M. Gorbačiovas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už Šaltojo karo nutraukimą.