Iš tiesų, G.W.Bushas buvo vienas iš aktyviausių JAV prezidentų užsienio politikos klausimais, todėl jis, be abejo, bus mėgiamas ateities istorikų. Dėl jo karšto būdo ir palaido liežuvio, G.W.Busho labai ilgėsis ir bulvarinė spauda. Tačiau didžioji dalis Vakarų, o gal tiksliau demokratinio, bloko G.W.Bushą išlydi su palengvėjimu, nes puikiai suvokiama, kad šiuo metu šis blokas be JAV yra beviltiška ir bejėgė fikcija.
Dar pe šaltąjį karą tapo aišku, kad Europa yra nuo ilgo ir palaido gyvenimo pervargusi senutė, kuri turi jėgų nebent suptis verandoje ir laidyti pastabas jaunam amerikietiškam žaliūkui, kuris su "ragatke" vaiko iš jos daržo įkyrius valkataujančius šunis, pasidabinusius raudonomis žvaigždėmis.
Šiuo metu senutė jau visiškai sukriošo, tai liudija daugybę metų trunkanti beprasmė terlionė su įvairiomis ES Konstitucijų atmainomis. Akivaizdu, kad be jaunojo sūnėno ji net nepajėgi vaikštinėti už savo darželio ribų.
Tik bėda, kad pastaruoju metu jaunuolis piktybiškai nepaisydavo senutės patarimų nesivelti į bereikalingas muštynes, todėl pastaroji šiuo metu įsižeidusi ir pasipūtusi. Abu supranta, kad yra vienas kitam reikalingi - Europa be JAV negali apginti savo išpuoselėto gėlių darželio, o JAV pradeda suprasti, kad vis dėlto nėra pakankamai galinga tvarkyti reikalus be sąjungininkų pagalbos, o vieninteliai sąjungininkai, kuriais realiai galima kliautis, nepaisant jų neveiklumo ir aikštingumo, yra europiečiai, nes su Vladimiru Putinu ar kinais geriau neiti obuoliauti.
Antiamerikanizmo žavesys
Labai didelės viltys, be abejo, dedamos į prezidentų kaitą JAV. G.W.Bushas turbūt buvo labiausiai pasaulyje nemėgiamas JAV prezidentas per visą šios šalies istoriją. Be abejo, tam buvo ir rimtų priežasčių: visiškai nemotyvuota (tiksliau, falsifikuotais motyvais paremta) invazija į Iraką ar Vakarų šalių gyventojų teises apribojanti, bet visiškai nerezultatyvi kova su vėjo malūnais, atsiprašau, pasauliniu terorizmu. Nepridėjo populiarumo ir gana žemas G.W.Bush'o intelektas, sąlygojantis periodiškus nusišnekėjimus viešumoje.
Žodžiu, besitraukiantis JAV prezidentas snobiškai Europai įkūnijo anekdotinius amerikiečio stereotipus: agresyvus, kategoriškas ir netašytas, bet labai patenkintas savimi. Antiamerikanizmas Europoje buvo madingas dar nuo tų laikų, kai sovietinė žvalgyba dosniai finansuodavo kairiųjų "intelektualų" grupuotes ir "taikos šalininkų" sambrūzdžius. G.W.Busho valdymo laikais jis tapo ne šiaip madingas, o kone privalomas gero tono požymis bet kurioje save gerbiančioje kompanijoje.
Be abejo, Azijos valstybės, kurios pradeda reikšti dideles geopolitines ambicijas (Kinija, Rusija, Iranas) puikiai suvokia, kad JAV įvaizdžio menkinimas kitose demokratinėse šalyse joms yra itin svarbus ir naudingas, todėl skiria daug dėmesio ir išteklių propagandinėms atakoms. Joms G.W.Bushas yra tiesiog Dievo dovana. Suprantama, kas belaimėtų JAV prezidento rinkimus šiais metais, jis nebebus toks patogus propagandinių atakų ar tiesiog patyčių taikinys.
Vis tiek teks draugauti
Net nesulaukusios naujojo JAV prezidento, abi Atlanto pusės siunčia viena kitai akivaizdžius prielankumo ženklus. Aukštiems JAV valdininkams ir karininkams leidžiama išsakyti kritiką Irako avantiūros atžvilgiu, o europiečiai siunčia bent jau simbolinius pastiprinimus į Afganistaną. Aršiausios JAV oponentės Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy linksmai meškerioja G.W.Busho valtelėje - visiškai neįsivaizduoju buvusio Prancūzijos prezidento Jacques'o Chiraco šioje pozicijoje.
Tikėtina, kad pakliuvęs į vieną valtį su G.W.Bushu jis tik spėtų prisidengti nosį iškvėpinta servetėle ir nedelsiant mirtų su pasišlykštėjimo ir siaubo išraiška veide, nepraleidęs progos patylėti.
Toks jau dalykas vienybė, kad klesti tik ekstremaliose situacijose, o kai aplinkui pasaulis šiltas ir drėgnas, nedelsiant susiriejama dėl kokių nors niekų. Šiuo metu demokratinėms šalims ateina sudėtingas metas. Agresyvios ir labai praturtėjusios didžiosios Azijos valstybės imasi ambicingų geopolitinių projektų. Iš pasalų smogė finansų krizė, o ypač nerimą kelia energetikos problemos, nes ir europiečiai, ir amerikiečiai mėgsta gyventi plačiai. Radikalesni politologai jau prabilo apie naują "šaltąjį karą", ir jie turbūt teisūs, tik šį sykį fronto linija nebus viena ir tokia aiški - fronto linijų bus daug ir labai įvairiose gyvenimo srityse. Šioje situacijoje demokratinių valstybių santarvė yra tiesiog būtina.
Akivaizdu, kad bet kuriam iš G.W.Busho įpėdinių nebus sunku atkurti gerus europiečių ir amerikiečių santykius, jei tik jis parodys bent menkiausią norą. Kaip šeimyniniame barnyje, kur vyras grįžo porą dienų "palatravęs" ir žmona su juo nesišneka, bet abu puikiai supranta, kad teks kartu gyventi toliau, ir tik laukiama patogios progos susitaikyti, neprarandant orumo.