Manipuliuodamas įvairiaspalve opozicija, V. Voroninas pirmas iškėlė oranžinę vėliavą, griežtai atsiribojo nuo Maskvos ir per kelias dienas sudarė svarbias sutartis tiek su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, tiek su Ukrainos lyderiu Viktoru Juščenka. Kišiniovą ir Tbilisį vienijo tai, kad Moldovoje tebėra, o Gruzijoje buvo dislokuoti Rusijos kariškiai, nors Maskva dar Boriso Jelcino valdymo laikais buvo įsipareigojusi juos galutinai išvesti iki 1999 m. Susitikę Kišiniove Moldovos ir Gruzijos prezidentai pažymėjo, kad „agresyvus separatizmas abiejose šalyse kelia grėsmę stabilumui visoje Europoje, kuri neturėtų abejingai žiūrėti į Senajame žemyne susiformavusias juodąsias skyles“. Deja, į pernai vykusį Rusijos karą Gruzijoje Moldovos vadovas nereagavo ir dviejų separatinių respublikų atsiskyrimo nekomentavo.
V. Voroninas mėgsta šokiruoti Maskvą. 2007 m. Nepriklausomų valstybių sandraugos vadovų susitikime Dušanbėje jis perspėjo, kad Sandrauga netrukus mirs sava mirtimi. Vidurio Azijos valstybių prezidentams liaupsinant V. Putiną jo 55-mečio proga ir nešant jam įvairiausias dovanas, Moldovos lyderis ir čia išsiskyrė originalumu. Jis padovanojo V. Putinui gyvą krokodilą... Pasak V. Voronino, tai vienintelis gyvūnas, kuris niekada nesitraukia. Liudininkai pasakojo, kad tuometinio Rusijos prezidento vadovo veidą nuplieskė raudonis. Mat dovana kaip pirštu į akį jam parodė plėšrūnišką Kremliaus politiką buvusių sovietinių pakraščių atžvilgiu.
Bet grįžkime prie įvykusių Parlamento rinkimų. Komunistų pergalę lėmė tai, kad opozicija Moldovoje labai susiskaldžiusi. Paryžiaus laikraštis „Liberation“ rašo, kad daugelis rinkėjų patenkinti tuo, ką turi. Moldova yra viena skurdžiausių šalių Europoje, pensija sudaro vos 54 eurus, tačiau moldavai ją gauna laiku ir pamažu didėjančią. Laikraščio korespondentas kaimiečio sodyboje įsitikino, kad šis gyvena skurdžiai, tačiau konservuotų pomidorų ir raugintų kopūstų jiems pakanka, kad iškęstų nepriteklių.
Originali Moldovos savybė ta, kad komunistų partija išlaikė ne tik tokį patį pavadinimą, bet ir simbolinį patrauklumą. „Kūjis ir pjautuvas jos vėliavoje, – pastebi „Liberation“, – aptaškyti moldavišku padažu, o tai labai patinka moldavams“. Jie nekreipia dėmesio į tai, kad komunistų partijos lyderis supirkinėja šalies įmones ir kaupia turtus savo sūnui. Galingas vadovas turi būti pasiturintis, mano moldavai.
Dabar jie gali įsitikinti, kad V. Voroininas atstovauja jų vidurio keliui. Moldovos teritorija buvo ir rumunų, ir carinės Rusijos, ir Sovietų Sąjungos rankose. Pats komunistų lyderis nuo 2001 m. buvo ištikimas Maskvai, 2005 m. tapo europietiškos Moldovos šalininkas ir Jungtinių Valstijų sąjungininkas, bet po 2008 m. karo Kaukaze vėl pasisuko veidu į Kremlių, nes esą Vakarai išdavė Gruziją.
Štai kaip išeina: kalbėdami apie Moldovą, mes vėl sukame prie V. Voronino. Laviruodamas tarp tokių buvusių sovietinių šalių lyderių kaip Aleksandras Lukašenka ir V. Juščenka, šis politikas sumaniai maišo rinkos ekonomiką su socialiniu populizmu, ištikimybę Rusijai su broliškais santykiais su Rumunija, priklausomybę nuo rusiškų dujų su viltimis įstoti į Europos Sąjungą. Tačiau gali taip atsitikti, kad šis neokomunistinis mišinys kada nors detonuos.
„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.35 val.
