Jie vilkėjo apsauginiais baltais kombinezonais, o prieš patekdami į specialią nuo bakterijų ir dulkių apsaugotą patalpą, kur buvo laikoma įranga, jie privalėjo pereiti kambarius, kur cirkuliuodavo galingi oro srautai.
Bendravo jie kodais.
Tik nedaugelis jų žinojo tikrąsias užsakovų tapatybes. Susitikimai su užsakovais vykdavo dūmų pilname, medžiu išmuštame susirinkimų kambaryje, kur neveikdavo joks telefoninis ryšys. Keliaudami keistojo pastato darbuotojai dažniausiai naudodavosi netikrais vardais.
8-ame XX amžiaus dešimtmetyje vienu metu su šiuo itin slaptu projektu JAV Konektikuto valstijos Denberio mieste dirbo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Nors jie nuolat dirbdavo viršvalandžius, praktiškai visą laiką buvo spaudžiami terminų, neretai praleisdavo šeimos šventes ir kitas svarbias progas, jie niekam – net žmonoms ir vaikams – negalėjo atskleisti, ką iš tikrųjų dirbo.
Šie inžinieriai, mokslininkai, konstruktoriai ir išradėjai buvo tikri slaptieji vyrukai, šypsodamasis teigia 78 metų Fredas Marra.
Vyras sėdi jaukioje kavinėje „Danbury Fair“ prekybos centre, kur kas savaitę puodeliui kavos susirenka buvę „Perkin-Elmer Corp“ darbuotojai. Pražilę ir klausos problemų turintys vyrai čia kiekvieną savaitę renkasi jau 18 metų. Jie kelias valandas maloniai šnekučiuojasi apie golfą, politiką, sveikatos problemas ir anūkus.
Tik visai neseniai jiems buvo leista viešai prabilti apie savo didžiausius laimėjimus ir pasiekimus profesinėje veikloje.
Šnipinėjimo palydovais programa „Heksagonas“
„Ech, „Heksagonas“, - su pasimėgavimu šį žodį, kurį dar visai neseniai viešumoje tarti buvo griežtai draudžiama, taria Edas Newtonas.
Jis buvo vadinamas ir „Big Bird“ („Didžiuoju paukščiu“) bei laikytas labiausiai pavykusiu kosminiu šnipinėjimo palydovu per visą Šaltojo karo laikų palydovų programos istoriją. Laikotarpiu nuo 1971 iki 1986 metų iš viso į atvirą kosmosą buvo paleista 20 palydovų, kiekviename jų buvo net 95 kilometrai filmavimo juostos ir pačios moderniausios tų laikų filmavimo įrangos. Šie palydovai iš kosmoso filmuodavo Sovietų Sąjungos, Kinijos ir potencialių priešų objektus.
Filmuota medžiaga į Žemę keliaudavo specialioje taroje, kuri parašiutais leisdavo virš Ramiojo vandenyno, o ją specialiais kabliais susirinkdavo „C-130“ oro pajėgų lėktuvai.
Ambicijos, mastas ir išmonė, siejama su palydovu „Heksagonu“, tiesiog gniaužia kvapą. Faktas, jog net 19 iš 20 palydovų paleidimo į kosmosą buvo sėkmingi (paskutinis bandymas baigėsi nesėkme nesuveikus nešančiajai raketai), verčia žemai nulenkti galvą. Žadą atima ir pasakojimas apie 45 metų senumo paslaptį, kurią dauguma specialistų taip ir nusinešė į kapus.
Informacija apie palydovą „Heksagoną“ buvo išslaptinta rugsėjį. Galiausiai F. Marra, E. Newtonas ir kiti gali atskleisti pasauliui, ką visus tuos metus veikė darbe.
„Mano vardas Alas Gayhartas ir pragyvenimui užsidirbu kurdamas palydovus“, - pasklidus žiniai apie išslaptinimą vietos užeigoje amo netekusiam padavėjui pareiškė 64 metų į pensiją išėjęs inžinierius. Šiuos žodžius vyras išdidžiai kartoja pasitaikius menkiausiai progai.
„Tai buvo labai daug pastangų pareikalavusi, jaudinanti ir puikiausia patirtis mano gyvenime“, - teigia A. Gayhartas, kuris prie slaptosios programos pradėjo dirbti vos baigęs koledžą. Jis buvo vienas jauniausių „Heksagono“ brolijos narių.
Vyras pasakoja apie jausmą, kai prie ranka pieštų brėžinių palinkdavo ekspertų grupės, spręsdamos nesibaigiančias technines problemas. Pagrindiniai įrankiai buvo logaritminės liniuotės ir matlankiai (juk kompiuterių tuomet nebuvo), visi žinojo, jog dirba prie itin sudėtingo projekto. Įtampa išaugdavo iki kritinės ribos artėjant paleidimo terminui ir tomis dienomis, kai užsakovai – CŽV, o vėliau karinių oro pajėgų atstovai – atvykdavo į susirinkimus.