– Ar mokykloje buvo dėstoma rusų kalba?
– „Sveiki, vienas, du, trys, keturi, tegyvuoja didysis vadas“ (atsakė rusiškai – DELFI). Tačiau aš mokiausi anglų kalbos. Paprastai A ir B klasėse buvo mokoma rusų kalbos, o kitose dviejose – anglų kalbos. Tačiau tai buvo seniai – kai aš dar mokiausi mokykloje, dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, o dabar rusų kalbos mokyklose beveik nebeliko. 1997–98 m. pas mus mieste buvo panaikintos visos rusiškos klasės, jos visos tapo angliškomis.
– Kiek mokinių būdavo klasėje?
– Tais lakais gana daug, standartiškai 40–50 žmonių. Tačiau dabar gimstamumas sumažėjo, todėl klasėse mokosi po 35–40 mokinių.
– Ar jūsų mama dirbo?
– Ne, ji buvo namų šeimininkė, tačiau vykdė visuomeninę veiklą. Ji vadovavo liaudies grupei – tarpusavio priežiūros grupei pagal gyvenamą vietą, buvo atsakinga už nedirbančias mūsų apylinkės moteris, namų šeimininkes. Šios veiklos tikslas – kad namų šeimininkės taip pat neliktų be priežiūros, kad būtų vykdoma organizacinė ir ideologinė veikla. Ji tiesiog jas prižiūrėdavo. Tokios grupės sudaromos pagal teritorijas, jose būna po 20–40 šeimų.
– Ar ji turėjo kažkokių papildomų privilegijų už tai, kad vykdė tokią veiklą?
– Ne, jokių. Liaudies grupių vadovams nepriklausė joks atlyginimas, o produktus ji gaudavo pagal maisto korteles, kaip visos kitos namų šeimininkės. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje imta kalbėti, kad joms reikia mokėti algą. Ir maždaug nuo 1992 m. jos mokėdavo po 30 vonų. Tai buvo visiškai beprasmiška, nes jau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje vidutinis atlyginimas siekė 700–1000 vonų, net ir už tiek neįmanoma buvo nieko nusipirkti, o ji gaudavo tik 30.
– Apie kokius grupės narių nusižengimus reikėdavo pranešti?
– Pavyzdžiui, rytais namų šeimininkės turėjo eiti į statybas, tad liaudies grupės viršininkės užduotis – surinkti žmones, kad jie eitų į tuos darbus. Jai būdavo nurodoma, kiek žmonių reikia išsiųsti į kelių statybos ar remonto darbus. Žinoma, dauguma nenori eiti, tai labiausiai paplitęs pažeidimas. Tada grupės viršininkė skundžiais policijai arba vietos administracijai. Apskritai, darbas gana nemalonus, nes gadina santykius su žmonėmis. Bet mano mama dirbo iš idėjos, ji mylėjo Kim Jong Ilą, Kim Il Sungą, ir stengdavosi.
– Ji ir dabar tiki ir stengiasi?
– Dabar jau ne.
– Kada tai pasikeitė?
– Ji labai norėjo įstoti į partiją, 30 metų stengėsi, bet net ir po 35 metų į partiją jos taip ir nepriėmė. Mano sesuo persikėlė į Kiniją ir mamą atleido iš šių pareigų. Jai tai buvo didelis nusivylimas, nors ji jau ir nebe taip troško įstoti, dingo entuziazmas.
– Kuriais metais dirbote vaikų darželyje?
– 2000–2005 m.
– Ar visi vaikai privalo lankyti vaikų darželį?
– Taip, tai privaloma. Tai būtinojo išsilavinimo dalis.
– Ko vaikai mokomi vaikų darželyje?
– Kalbos, skaičiavimo, dainavimo, šokio, žaidžia judrius žaidimus, eina į ekskursijas į gamtą, be to, dėstomi trys idėjiniai dalykai – pasakojimai apie Kim Il Sungo vaikystę, pasakojimai apie Kim Jong Ilo vaikystę bei pasakojimai apie Kim Jong Suk (Kim Il Sungo žmonos) vaikystę. Mūsų vaikų darželyje buvo trys atskiri kambariai kiekvienam dalykui. Kim Jong Suk kaip tik kilusi iš mūsų krašto. Kambariuose vaikystės metų nuotraukos, portretai, o kiekvieno kambario centre – didelis maketas tos vietos, kur didis žmogus, kurio garbei įrengtas kambarys, praleido savo vaikystę. Maketas tokio dydžio kaip didelis stalas – ten namelis, kiemelis, kalniukas, ant kurio žaidė ir pan. Kiekvienas iš trijų dalykų buvo dėstomas kartą per savaitę.
Šie maketai netiekiami centralizuotai, juos turi mokėti pagaminti pačios auklėtojos. Aš viską dariau pati – žydinčias vyšnias, žolytę, kad būtų gražu. Ten vaikai dainuodavo dainas apie vadą, klausydavosi pasakojimų apie vadą.
– Ar vaikai darželiuose maitinami? Ar 2000-ųjų metų pradžioje buvo problemų su maitinimu?
– Vaikai privalėjo atsinešti dėžutes su maistu iš namų. Mes bandėme organizuoti maitinimą, tačiau pavykdavo tik kokius du kartus per mėnesį – jei skirdavo produktų. O kai nebūdavo produktų, nieko negalėjome padaryti. Kai aš pati lankiau vaikų darželį devintojo dešimtmečio pradžioje, mus maitindavo. O kai dirbau auklėtoja, nebebuvo kuo maitinti.
– Vaikai atsinešdavo dėžutes su maistu iš namų, ir visose skirtingas maistas.
– Žinoma, skirtingas, labai skirtingas. Buvo vaikų, kurie išvis nieko neatsinešdavo, tada aš juos išsiųsdavau porai valandų namo pavalgyti, tačiau ir su likusiais nebuvo lengva. Buvo tokių, kurie atsinešdavo paprasčiausių virtų kukurūzų, o kitų dėžutėse buvo ir mėsos. Ir visi gi viską mato. Bet vaikai patys susigrupuodavo pagal tėvų materialinę padėtį. Tie, kurių drabužių, žaislų ir maisto lygis buvo panašus, žaisdavo ir bendraudavo vieni su kitais. Rimtų konfliktų šioje srityje aš nemačiau. Jie dar pernelyg maži. Tokie konfliktai atsiranda ir gana stipriai reiškiasi pradinėje ir ypač vidurinėje mokykloje.
– Kieno vaikai būdavo laikomi turtuolių vaikais?
– Visų pirma, valdininkų, mūsų vietos vadovybės. Jie išsiskirdavo drabužiais, ir buvo matyti, kad mokytojai jiems skiria ypatingą dėmesį.
– Tėvai padeda mokytojams pinigais. Ar už mokyklą ir vaikų darželį jiems reikia mokėti?
– Žinoma. Mes negalėjome gyventi be tėvų pagalbos. Mokytojo alga sudarė apie 2 000 vonų. Tiek turguje kainuoja kilogramas ryžių. Kažkas iš tėvų duodavo pinigų, tačiau dažniausiai padėdavo ne pinigais: atnešdavo drabužių, kažkokių namie gamintų daiktų, ir, žinoma, produktų: ryžių, kukurūzų. Jei pastebėdavo, kad mokytojas neturi laikrodžio, galėjo ir laikrodį padovanoti. Arba jei auklėtoja turėjo problemų su regėjimu, bet nebuvo kur gauti akinių – padėdavo juos užsakyti. Didžiausias dovanas stengdavosi dovanoti išleistuvių proga – atsidėkodavo ir pinigais, ir ryžiais, ir kitais daiktais.
Dovanas dovanodavo mokytojui, auklėtojui, tad direktoriui net blogiau, nes jam niekas nieko tiesiogiai nenešdavo. Realios mokyklos direktoriaus pajamos galėjo būti mažesnės, nei mokytojų ar auklėtojų. Bet mokyklose buvo ir kitų būdų užsidirbti. Skambina kolūkio pirmininkas ir prašo atsiųsti vaikų lauko darbams. Ir direktorius siunčia vaikus į kolūkį, o pirmininkas jam mainais sumoka pinigais arba produktais.
– Kiek dienų moksleiviai rudenį dirbdavo laukuose?
– Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje rudenį dirbdavome praktiškai kasdien. Mūsų darbo savaitė trunka šešias dienas, o rudenį praktiškai visai nesimokydavome. Dirbdavome net per išeigines. Galėjo būti tik dvi išeiginės per mėnesį. O mokydavomės savarankiškai, mums užduodavo namų darbus ir liepdavo mokytis.
Tai tęsėsi ir dešimtajame dešimtmetyje, ir 2000-aisiais. Pavasarį mus siųsdavo sodinti ryžių, rudenį – nuimti kukurūzų, ryžių ir daržovių derlių. Vyresniųjų klasių moksleiviai buvo praktiškai nemokami žemės ūkio darbininkai. Pradėdavome dirbti nuo trečios klasės, ir kuo toliau, tuo daugiau dirbdavome.
– O studentai?
– Žinoma! Ir kareiviai taip pat. Universitete tai būdavo oficialu. Programoje numatyta, kad pavasarį ir rudenį po mėnesį nebūna paskaitų. Pavasarį sodinami ryžiai, o rudenį nuimamas ryžių ir kukurūzų derlius.
– Ką aukštojoje mokykloje dėstė jūsų tėvas?
– „Didžiojo vado Kim Il Sungo revoliucinę istoriją“ ir „Amerikietiško bei japoniško imperializmo agresijos prieš Korėją istoriją“. Kim Il Sungo valdymo metais tai buvo labai gera karjera, jis buvo gerbiamas žmogus. Panašiai kaip gydytojas, partinis darbuotojas, jėgos struktūrų pareigūnas. Be to, Kim Il Sungo laikais geriausia buvo būti „Pektusano žmonėmis“ – tai yra, būti susijusiems su partizanų judėjimu: tai pasipriešinimo judėjimo ir karo dalyvių šeimos ir palikuonys. Ne tik patys dalyviai, bet ir jų vaikai, ir anūkai būdavo privilegijuoti, galėjo stoti į geras aukštojo mokslo įstaigas, siekti gerų pareigų.
Po to žlugo kortelių sistema, o vėliau mirė Kim Il Sungas ir prasidėjo Kim Jong Ilo epocha. Ir nuo 1996 m. žmonės ėmė badauti ir mirti iš bado. Tuo metu gerai gyveno tie, kurie turėjo giminaičių užsienyje, ypač Japonijoje. Ankstesniuosius privilegijuotuosius vadindavo Pektusano žmonėmis, o šituos imta vadinti Fudzijamos žmonėmis. O po to prasidėjo Jonmansano era (kalnas, ant kurio stovi Kim Il Sungo vardu pavadintas universitetas, kuriame mokėsi Kim Jong Ilas) – kai privilegijuotaisiais tapo Kim Jong Ilo bendramoksliai. Be to, mūsų kraštuose, šiaurėje, privilegijuotais buvo laikomi ir turintieji giminaičių Kinijoje, nes jie atsiųsdavo pinigų. O dar yra žmonių, kurie, kaip aš, persikėlė į pietus ir iš čia padeda šeimai. Tačiau tokių mažai.
– Kokios nuotaikos universitetuose – nostalgija Kim Il Sungo laikams, kai dėstytojas buvo solidus žmogus ir gyveno palyginus gerai, ar atvirkščiai, kritiškos, antivyriausybinės nuotaikos?
– Apskritai, norima permainų. Kartais liūdima dėl Kim Il Sungo laikų, tačiau niekas nenori, kad jie sugrįžtų.
– O valdžios niekas nekritikuoja?
– Valdant Kim Il Sungui, apie politiką kalbėti buvo visiškai neįsivaizduojama, dabar po truputį pradedama keiksnoti valdžią, bet labai atsargiai. Štai mano tėvas namuose visada sakydavo, kad Kim Jong Ilas neprilygsta Kim Il Sungui, nemoka vadovauti šaliai. Bet motina jį tildydavo ir sakydavo: „Darai vaikams blogą įtaką, mokai pavojingų dalykų.“ Kai buvau paauglė, tiesiai paklausiau tėčio: „Kuris buvo geresnis, Kim Il Sungas ar Kim Jong Ilas?“ Jis pasakė: „Nėra ko lyginti. Žinoma, Kim Il Sungas“. Dauguma su pagarba mini Kim Il Sungą, o požiūris į Kim Jong Ilą daug blogesnis.
– Ar nesigirdi kalbų, kad visa šalies santvarka bloga?
– Dabar apie tai kalbama. Kalbama, kad socializmas – tai neteisinga. Dabar tai nebe taip pavojinga, galima keiksnoti valdžią.
– Koks dabar studentų požiūris į jūsų tėvą, dėstantį ideologines disciplinas? Pas mus prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą į juos nebuvo žiūrima rimtai.
– Taip pat ir pas mus.
– O ką apie tai galvoja tėvas?
– Tėvas? Sunku pasakyti. Aš su juo nelabai aptarinėju šiuos klausimus. Tai jo viso gyvenimo veikla. Jam sunku dabar sakyti: „Visą gyvenimą melavau, ir studentams, ir vaikams.“ Tai psichologinė trauma.
– Įsivaizduokime, ką reiškia gyventi dėstytojo šeimoje. Ar jūs turite televizorių?
– Televizoriaus neturėjome iki 1997 m., o 97-aisiais pas mus atvyko giminaičiai iš Kinijos ir atvežė dovanų spalvotą televizorių. Dabar ir Korėjoje galima tokį nusipirkti, jei tik turi pinigų, o mes jų tiesiog neturėjome. Prieš dvejus metus, kai aš išvažiavau, spalvotas televizorius kainavo 30 tūkst. vonų (apie 100 dolerių). Tai daug daugiau, nei bet koks oficialus atlyginimas.
– Kur galima buvo uždirbti tokiems daiktams?
– Privačiame versle – verčiantis prekyba, amatais. Iš valstybinės algos jau seniai niekas negyvena.
– Ar jūsų šeima taip pat verčiasi iš privačios veiklos?
– Tėvai dirba savo sklype, augina pupas ir kukurūzus, o iš pupų daro tofu masę.
O aš namie gamindavau cigaretes. Iš valstiečių pirkdavau tabaką, jį smulkindavau, pridėdavau medaus, žolių aromatui, įpildavau į masę vandens ir džiovindavau. Tada gaudavome rulonų rūkomojo popieriaus – jį išnešdavo vietos cigarečių fabriko darbininkai, bet galima buvo nusipirkti importinio, atvežto iš Kinijos (kiniškas geresnis). Panašiai ir su filtrais. Namie turėjau nedideles cigarečių gaminimo stakles. Mes samdydavome merginas, kurios sukdavo cigaretes su filtru. Šią veiklą vykdžiau penkerius metus, man dirbo šešios merginos. Viena pas mane namie, kitoms duodavau medžiagą, po to atsiimdavau prekes. O aš pakuodavau. Tada parduodavome prekeiviams, kurie išvežiodavo jas po kaimus.
– Ar pakuodavote į garsių prekės ženklų pakelius?
– Žinoma, ir „Marlboro“, ir kiniški prekės ženklai – pakuodavome į tas pakuotes, kurias pavykdavo nusipirkti. Buvo žmonių, kurie pačioje Korėjoje sugebėdavo gaminti pakelius, labai panašius į originalą.
– Kokia jūsų gamybos apimtis?
– 800 pakelių per dieną geromis dienomis.
– Koks būdavo mėnesio pelnas?
– Iš viso uždirbdavome 200 000 vonų per mėnesį, asmeninis pelnas sudarydavo 25–30 000 vonų per dieną. Tai apie 700 dolerių (apie 1850 Lt –DELFI).
– Jūs buvote turtinga mergina.
– Taip.
– Kaip visa tai suderindavote su vadovybe?
– Žinoma, tekdavo papirkinėti. Juk oficialiai visa veikla neteisėta. Todėl nuolat gerai maitinau įgaliotinį.
– Ar didžiuojatės, kad pavyko organizuoti tokią gamybą?
– Žinoma. Aš buvau vadovė.
– Kaip tokią veiklą vertino jūsų tėvai?
– Jie buvo patenkinti. Aš juk jiems padėdavau. Iki to laiko mes badavome, o kai ši veikla suklestėjo, mūsų šeima tapo viena iš turtingiausių mieste.
– Kada šalyje baigėsi badas?
– Mūsų kraštuose apie 2002 m. Bet nereikia galvoti, kad badas visai baigėsi, yra dar žmonių, kurie iki šiol badauja ir net miršta iš bado. Bet žinoma, nepalyginsi su tuo, kas buvo dešimtajame dešimtmetyje. Jei esi gana jaunas ir sveikas – iš bado nemirsi. O svarbiausia, kad dabar jau išsivystė imunitetas. Tais laikais, kai valstybė staiga nustojo duoti produktus pagal korteles, mes nežinojome, ką daryti, o dabar jau išmokome gyventi savarankiškai.
– Ar jums sunku buvo pritapti kapitalistinėje Pietų Korėjoje?
– Aš užaugau aplinkoje, kur viskas buvo nurodyta. Tau buvo sakoma, kur eiti ir kada, ką daryti ir kokia seka. Atvažiavau čia ir nustebau, kad galima daryti viską, tačiau reikia pačiai nuspręsti, ką būtent veiksiu, kur ir kada. Iš pradžių prireikė pastangų, kad priprasčiau prie to, jog viską tenka rinktis ir spręsti pačiai. Dabar nedėviu tų drabužių, kuriuos pirkau tik atvykusi į šalį, net pačiai juokinga, ko aš tada prisipirkau.
