A. Piontkovskis mano, kad daug triukšmo sukėlęs V. Putino ir B. al Assado susitikimas, įvykęs beveik naktį arba, kaip mums buvo pasakyta, vėlyvą vakarą, - tai parodomasis gestas, skirtas demonstruoti paramą sirų tautos budeliui, jau nužudžiusiam kelis šimtus tūkstančių savo tėvynainių.
Iš pradžių V. Putinas su B. al Assadu kalbėjosi dalyvaujant Rusijos gynybos ministrui Sergejui Šoigu, vėliau, sprendžiant iš televizijos reportažo, pasitarimas buvo tęsiamas dalyvaujant visiems Rusijos saugumo tarybos nariams. Net ir nelaimingą „Aifončiką“ (Rusijos ministrą pirmininką Dmitrijų Medvedevą) ištraukė iš šiltos lovytės ir apsimiegojusį atnešė protokolo dėlei.
Šis naktinis signalas miestui ir pasauliui pastebimai skyrėsi nuo V. Putino prieš dvi savaites žurnalistui Vladimirui Solovjovui duoto interviu, kuriame jis teigė, kad rusai Sirijoje ilgai neužtruks, tik iki to momento, kol tęsis Sirijos kariuomenės puolimas, jis sakė, kad „iš ten galime ir išeiti“.
Šį kartą buvo deklaruojama neginčytina ir ilgalaikė parama B. al Assadui. Šioje situacijoje apie greitu metu įvyksiantį kariuomenės išvedimą, apie kurį pastarosiomis dienomis tiek daug rašė prokremliški sisteminiai liberalai, negali būti nė kalbos. Tiesa, tai koreliuoja ir su prieš kelias dienas nuskambėjusiu Generalinio štabo pareiškimu dėl karinės bazės Latakijoje plėtimo. Teigiama, kad šioje bazėje bus tiek aviacinių, tiek jūros, tiek ir antžeminių karinių dalinių. Akivaizdu, kad V. Putinas lenda į šį karą iš esmės.
Tai siaubinga žinia Rusijai ir rusų tautai, tačiau, kaip ciniškai tai beskambėtų, tai gera žinia Ukrainai ne tik todėl, kad V. Putinas jau ir antrą leteną įkišo į spąstus, šį kartą paspęstus Sirijoje. Visų pirma ši naujiena džiugi todėl, kad žlugo taip vadinamoji naujojo taikaus gyvenimo drauge partijos linija (lukjanovai, karaganovai, jurgensai, arbatovai), kuria norėta Ukrainos sąskaita susitarti su Vakarais ir suderinti Maskvos ir Vašingtono tikslus Artimuosiuose Rytuose. Apdovanojimas, kurio jie tikėjosi iš Vakarų, - tai atsisakymas remti Ukrainą.
Derėtų pastebėti, kad ši kremliška „taikos partija“ Ukrainai yra kur kas pavojingesnė nei „karo partija“. Svarbu tai, kad „karo partija“ jau pralaimėjo, o karo eskalavimas negalimas – Vakarai į tai reaguos ganėtinai griežtai. „Taikos partija“ savo imperialistiškais tikslais niekuo nesiskiria nuo V. Putino, gal nebent tik manymu, kad Ukrainą galima smaugti efektyviau ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis, be karo eskalavimo, iš anksto susitarus su Vakarais dėl bendradarbiavimo kituose pasaulio regionuose.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad V. Putinas pasirengęs be išlygų remti B. al Assadą, sąmoningai rinkdamasis tolimesnį santykių su Vakarais aštrinimą. Kitoje realybėje gyvenantis alfa patinas nusprendė pasigalynėti falais su afroamerikiečiu JAV prezidentu Baracku Obama.
Kaip įprasta, Vakarų reakcija bus ganėtinai vangi, tačiau bet kuriuo atveju paramos Ukrainai jie nemažins. Buvo kilęs Kremliaus ir Vašingtono, „antihitleriškos koalicijos“, suokalbio pavojus Artimųjų Rytų išmainymo į Ukrainą sąlygomis. Šio sandorio jau ilgą laiką siekė V. Putino aplinkoje esantys sisteminiai liberalai, tačiau šis scenarijus taip ir nevirto realybe.
V. Putinas ir toliau demonstruos, kad gali kelti pavojų susireikšminusiems „pindosams“. Duok jam Dieve sveikatos įgyvendinant šį įtraukiantį sumanymą. Nors kol kas dar ankstoka kalbėti apie galimą Rusijos piliečių reakciją į naktinį diktatorių susitikimą, vis dėlto visi Rusijoje kuo puikiausiai atsimena žodį „Afganas“.
Labai prastai jau antras karas paveiktų ir Rusijos ekonomiką. Kita vertus, „vagiliautojiškos putinomikos“ jau niekas nebeišgelbės. Milžiniškos karinės išlaidos ir konfrontacija su Vakarais tik paspartins šį krachą.
V. Putinas nusprendė, kad karas viską nustelbs. Jis įlindo į Siriją norėdamas priversti visus pamiršti jo nesėkmę Ukrainoje. Diktatoriui tokia situacija labai pavojinga, todėl jis ir švirkštelėjo į visuomenės venas naują arklinę imperialistinio narkotiko dozę, siekdamas sustiprinti savo valdžią, nepaisant visų ekonominių nesėkmių. Jei anksčiau mums buvo sakoma, kad Sirijoje esame todėl, kad ten yra teroristų, kurie gali ateiti į mūsų teritoriją, tai dabar šis motyvas jau prislopintas. Pagrindinė užduotis šiandieną – išgelbėti eilinį B. al Assadą.
Žinoma, nedidelį alavitų anklavą Latakijoje galima sukurti ir išsaugoti ten B. al Assado valdžią ganėtinai ilgai. Maža to, Maskvai antžeminėse operacijose talkina dvi stambiausios šiitų teroristinės organizacijos – „Hazbollah“ ir Islamo revoliucijos sargų korpusas. Net ir su jų pagalba B. al Assadas niekada negalės atkurti valdžios visoje Sirijoje, bet savo anklavą Latakijoje jam išsaugoti pavyks.
Savaime suprantama, negali būti nė kalbos apie jokią pergalę prieš „Islamo valstybę“ dėl labai paprastos priežasties: iš tiesų V. Putino teroristinė koalicija nekovoja su „Islamo valstybe“. Šios koalicijos užduotis – fiziškai sunaikinti visą „Islamo valstybei“ nepriklausančią B. al Assadui besipriešinančią opoziciją, o vėliau pasauliui pareikšti: „Sirijoje liko tik du subjektai – B. al Assadas ir „Islamo valstybė“, rinkitės, kam teikiate pirmenybę“.
Štai tokią nedidelę pergalę televizijoje bus galima aptarinėti ilgai, lygiai taip pat, kaip buvo aptarinėjamas „rusų pasaulio“ ir „Novorosijos“ absurdas. Tiesa, vėliau šias „idėjas“ teko perkelti į archyvą, o dėmesį nukreipti į kitą karinių operacijų spektaklį.