A.Steponavičienė neslėpė, kad viena iš pagrindinių priežasčių ryžtis vairuoti miesto autobusą – ilgalaike darbdave buvusios „Ekrano“ bendrovės bankrotas. Kaip ir daugelis gatvėje atsidūrusių įmonės darbuotojų, Asta griebėsi bet kokio darbo – teko dirbti ir pardavėja, ir kulinare. Tačiau tokie užsiėmimai lūkesčių nepatenkinę.
„Kito pasirinkimo nebuvo – juk nesėdėsi rankų sudėjusi. Nors turiu kulinarės specialybę, darbe prie puodų sukiotis nesinori, ir namuose to pakanka. Kadangi vyras anksčiau buvo tolimųjų reisų vairuotojas, tai ir kilo mintis juo pasekti“, – pradžią prisiminė moteris.
Jau mėnesį autobuso vairuotoja dirbanti panevėžietė tikino, kad nuo tokių minčių artimieji atkalbinėti neskubėjo, nors reagavo įvairiai: vyras geranoriškai pritarė ir drąsino, truputį konservatyvesnių pažiūrų tėvai pabandė įrodyti, kad toks darbas moteriai ne itin tinka, o keturiolikmetė ir šešiametė dukros į mamos reikalus nesikišo.
Dar prieš įsigydama D kategorijos vairuotojo pažymėjimą Asta paskambino Panevėžio autobusų parko vadovui ir pasiteiravo, ar bus priimta į darbą.
„Juk reikėjo ir C kategoriją išlaikyti, o D tegalėjau gauti dar po metų, todėl pamaniau: geriau iš anksto žinoti, ar būsiu priimta. Tuomet viršininkas man pasakė, kad gal ir atsirastų vietos, bet įspėjo: reiks ne tik vairą sukioti, bet ir autobusus taisyti. Neišgąsdino, nors remontuoti tokios mašinos iki šiol neteko. Tačiau nė vienas ir negimsta mokėdamas, be to, yra pagelbėti galintys porininkai, kolegos, o sunkesnius gedimus taiso specialistai“, – „Sekundei“ pasakojo Asta.
Stažuotojas pabėgo
Pirmąja mieste autobuso vairuotoja tapusi panevėžietė patikino, kad sunkiasvorius vilkikus vairuojančias dailiosios lyties atstoves jai yra tekę matyti, be to, Vilniuje ir Kaune moterys dažnai valdo tramvajus, troleibusus, taksi.
Tačiau Panevėžyje viešąjį transportą vairuojančių moterų yra nedaug, todėl ir Astą egzaminavę instruktoriai buvo nustebinti, ir gatvėse dažnas vyras atkreipia dėmesį, kalbina, mojuoja. Neigiamos reakcijos panevėžietei patirti neteko – dažniausiai vairuotojai ar keleiviai būna maloniai nustebę.
„Ir kolegos mane labai šiltai priėmė, ko nežinojau, paaiškino, nors man nebuvo labai sunku: esu panevėžietė, gatves pažįstu, o apie vairuotojo darbo ypatumus jau iš anksto vyro ir tėčio išsiklausinėjau. Už pagalbą darbe ypač esu dėkinga Aurimui Geležiniui. Ir „Neoplanas“ man teko geras – su automatine pavarų dėže. Aišku, būna, kad gaunu naujus, nežinomus maršrutus, jie kartais net keturis kartus per dieną pakeičiami. Kalbėjau su vyrais – ir jiems tokiais atvejais nelengva: užsimiršta, ne ten nuvažiuoja“, – tvirtino Asta.
Profesionali vairuotoja prisipažino, kad pirmosios dienos Panevėžio autobusų parke veikiausiai ilgai nepamirš.
„Turėjau į nurodytą maršrutą vykti kartu su stažuotoju, kad jis mane pamokytų. Apie tai kolegai viršininkas dar iš vakaro pranešė. Tą rytą atėjau anksčiau, apie 6 valandą, bet savo kompaniono jau neberadau – buvo pabėgęs. Paradoksalu, tačiau būtent su juo dabar esame porininkai, dalijamės vienu autobusu. Kai paklausiau, kodėl manęs tada nepalaukė, jis prisipažino, kad kažkodėl išsigando, sutriko“, – šypsojosi pašnekovė.
Bijo girtų
Astos teigimu, naujasis darbas nei išgąsdino, nei nuvylė – viskas kol kas vyksta taip, kaip ir įsivaizduota. Todėl teiginiai „čia vyriškas, o čia moteriškas darbas“, panevėžietės manymu, nėra teisingi.
„Teko ne kartą išgirsti, kad vairuoti mašiną, ypač sunkiasvorę – ne moteriškas darbas. Bet ką reiškia moteriškas darbas? Juk visos buhalterėmis negali būti. Dešimt metų vairuoju, ačiū Dievui, nesu susidūrusi su jokiais eismo įvykiais, kelyje nepatyriau nelaimių ir avarijų. Galbūt todėl ir prie autobuso vairo sėsti nepabijojau“, – tikino panevėžietė.
Profesionalios vairuotojos košmaras – neblaivūs ir priekabūs keleiviai.
„Tokių girtuoklių labiausiai ir vengiu. Kartą buvo nemalonus susidūrimas su neblaiviu vyriškiu. Jis įlipo, priėjo pirkti bilietėlį ir pristojo – telefono numerio prašo, į pasimatymą kviečia, simpatiją reiškia. Net nebežinojau, ką daryti: tas vyriškis sėdynę užgriuvęs, vairuoti trukdo, o vežu tik dvi išsigandusias, nežinančias ką daryti moterėles. Laimei, po kiek laiko priekabaus keleivio atsikratyti pavyko“, – pasakojo Asta.
Jos manymu, nors vyrai, išvydę moterį prie vairo, neretai ir purkštauja, ne viena dailiosios lyties atstovė jiems galėtų nušluostyti nosį.
„Dažnai pagalvoju, kad moterys kur kas atsakingesnės. Jos tokios ramios, neskuba. Vyrai dažniau lekia, rizikuoja. Būna, kad skuba, aplenkia, užlenda, staiga suka į kitą gatvę, o posūkio nerodo. Tokių dalykų nesuprantu“, – tvirtino pašnekovė.
Atlygis – didesnis
Maršrutinio autobuso vairuotoja patikino, kad pradėjusi dirbti „vyrišku“ vadinamą darbą šeimai reikalingos moteriškos šilumos, rūpesčio ir dėmesio tikrai neatėmė. Astos nuomone, moterys neturėtų bijoti rinktis tokių darbų – esą jie ne tokie sunkūs, kaip atrodo ar kaip vyrai kartais bando nuteikti.
„Norėčiau būti pavyzdžiu moterims, kad jos pamatytų, jog galima ir autobusą vairuoti, ir kitus vyrams priskiriamus darbus dirbti. Toms, kurios dvejoja, patarčiau – eikit, darykit, bandykit, juk tikrai nėra taip sunku, kaip iš šalies atrodo“, – kalbėjo panevėžietė.
Pašnekovės teigimu, iššūkių nebijančios ir vyriškus darbus pasirenkančios moterys turi ne tik didesnes galimybes, bet ir išlošia finansiškai.
„Dabar mano atlygis, manau, yra didesnis nei vidutinis Panevėžyje. Ne paslaptis, kad visur vyrams daugiau moka, nors kai kurie darbai gali būti lengvesni už moterų atliekamus. Pas mus kažkodėl moterys nėra labai vertinamos, joms sunkiau įsidarbinti, alga būna dažniausiai minimali. Mano nuomone, tai tikrai nėra teisinga“, – savo požiūrį išsakė Asta.
Autobuso vairuotojos darbo panevėžietė atsisakyti kol kas tikrai nežada. Pašnekovė neslėpė, kad galbūt ateityje įsigys ir CE kategoriją, o tada ir sės prie sunkiasvorio vilkiko vairo.
„Vairuotojos darbas tikrai patinka, galbūt tolimoje ateityje ir vilkiką vairuosiu, po Europą važinėsiu – tokie vairuotojai dar daugiau uždirba. Man instruktoriai siūlė teises vairuoti vilkiką įsigyti tuo pačiu metu, kaip ir autobusą, bet sudvejojau – dukrytė dar per maža, kad galėčiau į užsienį išvažiuoti ir ją ilgesniam laikui palikti“, – sakė panevėžietė.