Jeigu kuris nors iš daugiau nei 19 tūkstančių Panevėžio moksleivių ir ypač iš 1875 absolventų planuoja netolimoje ateityje tapti pradinių klasių, muzikos, rusų kalbos ir kūno kultūros mokytojais ar mažamečių auklėtojais darželiuose, turėtų gerai pagalvoti apie savo sprendimą, nes miestui tokių specialistų nereikia jau keleri metai iš eilės. Perteklius ir dar 28 specialybių darbuotojų rinkoje.
Tačiau dar rimčiau reikėtų pagalvoti apie tai, kur jie norėtų dirbti, nes Panevėžio darbdaviai, kaip skelbia statistika, vis dar nelinkę dalintis uždarbiu. Panevėžyje vidutinis darbo užmokestis, neoficialiais skaičiavimais, siekia 1280 litus. Ir tai – neatskaičius mokesčių. Oficiali statistika skelbia, kad nuo 2002 iki 2006 metų darbo užmokestis Aukštaitijos sostinėje kilo lėčiausiai iš visų didžiausių miestų – tik 19 procentų.
„Mums nuolat sakė: pakentėkite, verslas uždirbs ir tada atseikės samdiniams. Nė velnio, jie perka prabangius automobilius, statosi vilas Ispanijoje ir nė nemano didinti algų,- “Verslo vartams“ sakė Airijoje antrus metus dirbantis Aurelijus.- Tačiau dar ryškesni verslo kultūros skirtumai tarp vakariečių ir panevėžiečių darbdavių – Panevėžyje darbuotojas vis dar vergas“.
Kai kurie Panevėžio darbdaviai, anot darbuotojų, net leidžia sau kurti naują verslo filosofiją: neva ne darbo užmokestis yra svarbiausia darbdavio ir darbuotojo santykiuose, o tariama garbė tobulėti gerą vardą turinčioje įmonėje.Tokie samprotavimai nemenkai prisidėjo prie 14 tūkstančių panevėžiečių emigracijos.
Kita vertus, tik emigrantams, ko gero, ir gali būti dėkingas Panevėžys už tą menką 19 procentų darbo užmokesčio paūgėjimą per pastaruosius ketverius metus.Jeigu niekas nesikeis, netrukus gali pasipustyti padus ir nauja perspektyvaus jaunimo karta. Šiemet diplomus gaus 862 Panevėžio kolegijos ir Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto absolventai. Be to, į darbo rinką plūstelės ir 977 baigusieji profesines mokymo įstaigas.
Daugiausia vilčių emigruoti nesiruošiantys panevėžiečiai sieja ne su tuštėjančia darbo rinka, o su užsienio investuotojais. Pastarieji ne tik stato gamyklas ir kuria naujas geriau apmokamas darbo vietas mieste, bet ir atveža į miestą naują darbo santykių kultūrą. Beje, Panevėžys turi jau ne vieną ir „savą“ verslininką , kuris savo verslo perspektyvą kuria gerų santykių su samdiniais pagrindu.
Vis dėlto tokių tebėra mažuma, todėl kalbėti apie juos kaip reiškinį dar ankstoka.
Darbo rinka - parduotuvė
Emocijos tiesiog veržiasi per kraštus, kai darbdaviais nusivylę panevėžiečiai draugų būryje ima skaičiuoti, kiek pabrango pirmojo būtinumo prekės ir kiek – jų darbas. Tokiais atvejai kartais tenka kalbėti tik apie infliacijos ūgtelėjimą.
„Ne paslaptis, kad dalis nedidelių bendrovių vadovų, nujausdami pigių kreditų pabaigą, griebė iš bankų kiek galėjo ( ne visada verslui plėsti) ir dalį banko palūkanų naštos sąmoningai perkrovė ant darbuotojų pečių,-“Verslo vartams“ sakė vienas miesto verslininkas.- Kai kuriose įmonėse, nors ir augo apyvartos ir pelnai, buvo sumažintos algas, o kitur – darbo užmokestis taip ir užstrigo 2002 metų lygmenyje“.
Kitas žinomas ir turtingas Panevėžio rajono verslininkas, nusitaikęs šiuose savivaldos rinkimuose tapti Panevėžio rajono meru, turbūt tik patvirtina šią tiesą. Prieš rinkimus besistengdamas būti populiarus jis rėkauja, kad būtina susigrąžinti emigrantus, tuo tarpu jo darbuotojai kaip ir prieš penkerius metus dėl mažo darbo užmokesčio vos galą su galu suduria.
„Norėčiau reaguoti emocionaliai, bet verslas ir emocijos nedera vienas su kitu. Darbo rinka viso labo yra parduotuvė, kurioje darbdavys nori įsigyti prekę kuo pigiau“, - taip tokią situaciją įvertino Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas.
Trūksta vidinės kultūros
Darbdavys, kaip ir samdomas darbuotojas, anot G.Kadziausko, iš darbo santykių santykių trokšta tik - vieno maksimalios naudos sau. Todėl tikėtis, kad darbdavys nespaudžiamas pradės dosniau dalintis pelnu, nereikėtų. Tai lemia ir žmogiškoji prigimtis.
„Jeigu Panevėžyje kas nors vis dar dirba už minimalų darbo užmokestį, tai reiškia, kad tiek verta darbo jėga arba samdiniai tiek save tevertina. Kodėl darbdavys turėtų mokėti brangiau, kai to daryti jo neverčia nei situacija rinkoje, nei savimi nepasitikintys samdiniai, -- sako LLRI ekspertas.- Lėtai Panevėžyje kylantis darbo užmokestis rodo, kad darbdaviai dar turi iš ko rinktis darbuotojus“.
Darbdaviui samdiniai yra priemonė verslui uždirbti, tačiau teigti, kad panevėžiečiai verslininkai yra ypač socialiai neatsakingi ir tik siekia didesnio pelno (dabar ir greitai), anot pašnekovo, būtų per drąsu ir neatsakinga.„Tokias kalbas dažniausiai skatina emocijos dėl akivaizdžių turtinių skirtumų. Vis dėlto nenuginčijama ir tai, kad Panevėžyje kaip ir visoje šalyje labai trūksta geros žmogiškųjų išteklių vadybos, o tai yra tiesiogiai susiję su darbdavių vidine kultūra, -- sakė G.Kadziauskas.- Protingi ir pagarbūs santykiai su samdiniais sumažintų įtampą“.
Kalbant apie naujos kokybės vadybos kultūrą ypač svarbios tampa užsienio investicijos, nes su jomis į Lietuvą atkeliauja ir nauji darbo santykiai. Užsienio kapitalo įmonėse Panevėžyje dirbantys miestiečiai ne tik gauna gerokai didesnius atlyginimus, nei vidutiniškai moka vietos verslininkai, bet ir geresnes socialines garantijas.
Viduje tūno vergas
LLRI ekspertas dar kartą patikino, kad dėl mažo darbo užmokesčio Panevėžyje kaltos abi pusės- ir darbdaviai, ir samdiniai.„Darbininkai, dirbdami už menką atlyginimą, tik įrodo, kad jiems darbo rinka vis dar yra baugi. Vieni bijo dėl to, kad nėra tikri dėl savo darbo įgūdžių profesionalumo, kiti – tiesiog bijo, - teigė G.Kadziauskas. - Darbdaviai tuo naudojasi“.
Psichologai, beje, jau ne kartą yra tiesiogiai ir netiesiogiai įvertinę 1993-2000 metų periodą šalies gyventojų psichikos būsenai. Neabejojama, kad didžiosios ekonominės depresijos metai tūkstančius lietuvių privertė pasijusti vergais ir to jausmo jie niekaip iki šiol neatsikrato.
Rizika kompensuoja darbininkai
Kad mieste per mažas vidutinis darbo užmokestis, mano ir Panevėžio verslo konsultacinio centro (VKC) direktorė Akvilė Ramanauskienė. Be kitų jau minėtų priežasčių, anot jos, situaciją kaitina ir kai kurių verslininkų nemokšiškumas plėtojant verslą ir perdėta gamybos rizika.
„Neretai smulkios ir vidutinės Panevėžio įmonės vaikosi bet kokio kontrakto, nors ir labai rizikingo Kai įvykdžius sutartį paaiškėja, kad buvo uždirbta nulis arba minusas, verslininkas griebiasi už galvos, bet pelną „pasidaro“- sumažindamas darbo užmokestį, - sakė A.Ramanauskienė.- Verslo plėtra taip pat dažnai būna nepamatuota. Neretai imant paskolas rizikuojama įmonės darbo užmokesčio fondu“.Jeigu toks laukinis požiūris išliks, anot pašnekovės, po kokių dvejų metų skaičiuosime dar kelis tūkstančius emigrantų.
„Mažiausius atlyginimus gaunantys panevėžiečiai turėtų ir patys siekti permainų, o ne tik jų laukti. Panevėžio darbo rinkoje – nemaža dalis samdomų darbuotojų, ir ypač vyresnio amžiaus žmonių, nenori tobulėti arba mokytis naujų geriau atlyginamų profesijų“, - teigė A.Ramanauskienė.
Statybininkų niekas neskriaudžia
Būtent tokį Panevėžio darbdavių ir darbuotojų santykių paaiškinimą pasirinko bendrovės „Aukštuminių statybų technologijos“ direktorius Darius Simanavičius.
„Viskas rinkoje paprasčiau: kai yra milžiniška specialistų paklausa , niekas nė negalvoja taupyti jų darbo užmokesčiui. Ar rasite dabar verslininką, kuris surizikuotų nuskriausti statybininką, - „Verslo vartams“ teigė D.Simanavičius.- Mažesnius darbo užmokesčius mokėti verslininkus gali versti auganti šalies ekonomika, tai toks metas, kai privalai turėti nemenką pinigų rezervą“.
Vertinamas kaip geras darbo santykių specialistas D.Simanavičius sutinka, kad 600 litų atlygis už mėnesio darbą jau yra mažas ir pagalbiniams darbininkams, dirbantiems visą darbo dieną. Jo manymu, nėra realaus pagrindo ir tokiam menkam vidutiniam darbo užmokesčiui.„Manau, kad vidutinis darbo užmokestis Panevėžyje jau galėtų būti 1500 litų, - tvirtino jis. - Samdomi darbuotojai neturėtų labai jausti infliacijos“.
Kai nėra galimybių didinti darbo užmokestį,gerą darbo atmosferą kolektyve gali išsaugoti darbdavio pastangos skatinti darbuotojus jiems dovanodamas keliones, dovanas, šventes ir neužmiršdamas jų gimtadienių.„Nors didesnės už pinigus motyvacijos būti lojaliam firmai ir dirbti gerai niekas dar nesurado“,- teigė bendrovės „Aukštuminių statybų technologijos“ savininkas.
Planuoja tolimą ateitį
„Nesiekiu pralobti staiga, nes kasmet planuoju verslą keleriems metams į priekį. Bet kokio verslo sėkmės garantija - specialistai, todėl didžiausia mano užduotis juos išsaugoti, - sakė bendrovės „Indastrus“ savininkas Kęstutis Kišonas. - Tai geriausiai sekasi mokant gerus atlyginimus ir nuoširdžiai bendraujant su samdiniais“.
Įmonėje jau kelerius metus iš eilės darbo užmokesčio fondas didinimas 10-15 procentų. Tačiau lygiavos įmonėje nėra.„Darbuotojai žino, kad mokame už atlikta darbą, o ne darbo dieną. Ypač pasistengusiesiems per metus darbo užmokestį naujiems metams prasidėjus padidiname ir dar daugiau, - sako K.Kišonas. - Nė vienoje įmonėje nebeturėtų būti lygiavos, kai kalbame apie darbo užmokestį - nuo sovietmečio jau atitrūkome“.
„Indastrus“ vadovas atvirai prisipažino netikįs, kad visos darbo užmokestį įšaldžiusios arba menkai didinančios Panevėžio įmonės neturi galimybių darbuotojams mokėti geresnių atlyginimų.„Tokiu atveju neatmestina tikimybė, kad verslininkai per daug pinigų skiria prabangai. Tačiau taip elgtis trumparegiška, žmonės anksčiau ar vėliau iš tokios įmonės bėgs“, - sako K.Kišonas.
Beje, „Indastrus“ įmonėje kadrų kaita tesiekia 1 procentą. Be gero darbo užmokesčio, darbuotojus likti įmonėje verčia ir kitos priežastys: darbdavys žino kiekvieno jų gimtadienį ir neužmiršta dovanų, vertina jų nuomonę, sumoka už profesinio tobulėjimo kursus, apmoka komandiruotes, o geriems specialistams dar ir automobilius darbo reikalams nuperka. Įmonėje dirba 67 darbuotojai.
Investuos prancūzai ir britai
Geresnės panevėžiečių perspektyvos gauti daugiau patrauklesnių darbo pasiūlymų ir geriau uždirbti numatomos 2008-2009 metais.
Šiais metais J.Janonio gatvės gale bus pradėtas statyti Panevėžio logistikos industrinis parkas. Kai 2009 metais statybos bus baigtos, 55 hektarų sklype bus įrengti sandėliai, krovinių perkrovimo įrengimai ir įvairios paskirties gamybos patalpos. Beje, 11 hektarų jau įsigijo tarptautinės logistikos bendrovės. Daugiau nei 36 milijonų litų investicijos miestui sukurs mažiausiai 1000 darbo vietų.
Pietiniame miesto pakraštyje Ramygalos gatvėje norvegų kapitalo bendrovė taip pat kuria modernios pramonės ir logistikos centrą, kuriame bus įkurta šimtai naujų darbo vietų.
Norvegijos "Adax Sa" grupė 7 hektarų teritorijoje už 40 milijonų litų stato gamybos pastatus, kuriose įsikurs trys skandinavų įmonės.Kitoje minėtos gatvės pusėje dar sovietmečiu statytame didžiuliame pastate ta pati "Adax" grupė planuoja dar apie 10 milijonų litų investicijas. Čia atsikraustys dar dvi norvegų įmonės.
Pramonininkai nė kiek neabejojo ir buvo teisūs, kad "Adax" grupės pradėta kurti infrastruktūra į pietinę miesto dalį privilios dar daugiau naujų investuotojų. Greta norvegų 8 hektarų plote jau suformuoti 4 sklypai, kuriuos, „Verslo vartų“ žiniomis, jau perka prancūzų ir britų kompanijos, statysiačios čia 4 įmones.Taigi jau netrukus miestas turės tris: rytų, ypač išplėtotą vakarų ir šį besikuriantį naują - pietų pramonės rajonus.