Į agentūrą – karvę
„Daugelis gyventojų net nežinojo, kas yra nekilnojamojo turto agentūra. Vienas žmogus pas mus atitempė parduoti karvę, kiti – karučius, priekabas ar motociklą“, – kvatojosi V.Baltrušaitis.
Tiesa, pirmojo V.Baltrušaičio sandorio dydis gali kiek prajuokinti – 500 litų už butą. Dabar tokios kainos Akmenės rajono centre – jau praeitis.
Dviejų kambarių butas kainuoja apie 30 tūkstančių litų. Kainos per metus pakilo keliais šimtais procentų. Nemokamų butų, kuriais anksčiau garsėjo miestas, jau nebėra.
„Kalbama, kad iki metų pabaigos kainos turėtų pasiekti Mažeikių lygį, nors aš tuo nelabai tikiu“, – skaičiuodamas, jog dviejų kambarių butas tuomet kainuotų apie 50 tūkstančių litų, galvą purtė agentūros direktorius.
Keliasi iš didmiesčių
Kas lemia tokius pokyčius? Pirmiausia Akmenės rajone jau daug metų nevyksta naujos statybos, keli daugiabučiai mieste nugriauti. Anot verslininko, kainų pokyčius Naujojoje Akmenėje jis jau seniai buvo nuspėjęs, nes žmogus, kai negali įpirkti buto sostinėje ar kitame didesniame mieste, renkasi mažesnį. Nuo Naujosios Akmenės iki pajūrio – 150 km, iki Šiaulių ar Mažeikių – 50 km, čia pat Latvijos pasienis ir per gerą valandą pasiekiama Ryga.
„Greit pradėsime naują verslą. Viena agentūra į Naująją Akmenę iš didžiųjų miestų planuoja atvežti senų žmonių, rasti jiems slaugytojus, o mes rūpinsimės jų apgyvendinimu“, – planais dalijosi V.Baltrušaitis ir pridūrė, jog senukas, pardavęs butą Vilniuje, užsitikrintų ramią senatvę mažame miestelyje.
Ar tai – ne žmonių išnaudojimas? Agentūros direktorius purto galvą. Per 5 metus jis matė įvairiausių žmonių, ir tokių, kurių butus didmiesčiuose pardavę artimieji atveždavo į Naująją Akmenę, bet šie sugebėdavo susitvarkyti gyvenimus.
„Buvo viena narkomanė moteris, bet čia ji susitvarkė gyvenimą, pradėjo dirbti miesto teisme“, – šypsojosi verslininkas, kuriam šis miestas primena kurortą.
Plūstelėjo užsieniečiai
Gal todėl į Naująją Akmenę plūstelėjo užsieniečių pirkėjų banga?
„Taip, šiuo metu ispanams esame pardavę 32 butus. Pirko keturios šeimos iš Sevilijos regiono“, – patikino V.Baltrušaitis, daugiausia bendradarbiaujantis su Naujojoje Akmenėje savo verslą įkūrusiu ispanu – jam parduoda didelius gamybinės paskirties pastatus. „Butus čia perka ir baltarusiai. Jie motyvuoja tuo, kad tikisi čia persikraustyti, gauti mūsų šalies pilietybę – Lietuva jiems atrodo labai laisva, be to, butų Klaipėdoje jie įpirkti negali“, – pasakojo verslininkas ir pridūrė, jog du butus įsigijo ir čekai.
„Vienas iš jų – laisvasis menininkas. Grodavo, tapydavo kitų miestų gatvėse, uždirbdavo pinigų, o nakvodavo čia“, – sakė beveik viską apie savo parduotų butų gyventojus žinantis vyras.
Anot jo, iš svetur atvykusiems pirkėjams labiausiai rūpi, kiek kainuoja šildymas, ar daug skolininkų gyvena name ir ar yra gyventojų bendrija.
Lietuvoje mirs
„Taip, mokestis už šildymą yra didžiausia šio miesto problema“, – tikino ispanas verslininkas Prudencio Pumaras Lopezas, jau trejus metus gyvenantis Naujojoje Akmenėje.
Čia jis įkūrė siuvimo įmonę, kur dirba 25 žmonės, be to, vyras ūkininkauja. Tačiau tai, jog ispanas Lietuvoje augina saulėgrąžas, vietiniams kelia juoką.
„Nekreipiu dėmesio. Mano šeima Sevilijoje turi seniausią regione verslą, gaminame aliejų. Manau, kad Lietuvoje galima gauti ne ką prastesnį derlių nei Prancūzijoje“, – dienraščiui L.T. sakė P.P.Lopezas. Naujojoje Akmenėje jis įsigijo nemažai nekilnojamojo turto.
„Butai – tik investicija. Mano tautiečiai, šiame mieste perkantys butus, čia tikrai negyvens, tačiau Naujoji Akmenė auga, kainos kyla ir statyti čia pigu. Bėda tik viena – biurokratija. Niekada tiek popierių nemačiau. Ispanijoje valdžia užsimerkia, kai žmogus pradeda smulkųjį verslą, o čia jis iškart dusinamas“, – purtė galvą ispanas.
Tačiau Lietuva jam patinka. Verslininkas jau rengia verslo planą ir su Šiaulių valdžia tariasi, kaip palengvinti Sevilijos ir Šiaulių apskrities bendradarbiavimą.
„Lietuviai mano, kad čia blogai, o čia tiesiog kitaip. Šis rajonas yra labai palanki dirva įvairiausiems verslams. Greit mesiu siuvimą, nes nepajėgsime konkuruoti su Kinija, tad teks imtis ko nors naujo, bet manau, kad čia mirsiu, tiksliau, nugyvensiu likusį gyvenimą“, – sakė 50-metis P.P.Lopezas.