Nepatiko užsienietis
Daugiau nei prieš metus į Panevėžį su šeima gyventi atvykęs ispanas Tomas Etxezareta jau dvi savaites darbuojasi viename automobilių servise kėbulų remontininku. Inžinieriaus mechaniko specialybę turintis vyriškis kolektyve – vienintelis užsienietis. Lietuviškai lengvai susikalbančiam ispanui ieškant darbo teko patirti, kad darboviečių duris atveria ne tik žinios, bet ir tautybė.
Nuo praėjusių metų rugpjūčio Panevėžyje apsigyvenęs Tomas žmoną ir šešis vaikus iš pradžių išlaikė dirbdamas vienoje miesto kavinėje virėju. Tačiau sutuoktinei laukiantis septintos atžalos ispanas teigė nebegalėjęs dirbti 12 valandų per dieną. „Kadangi mano žmona buvo nėščia, bijojau ją tiek ilgai vieną palikti“, – aiškino Tomas.
Tačiau darbo paieškos nebuvo sėkmingos. Nors jau tuomet vyriškis galėjo susikalbėti lietuviškai, tačiau, jo nuomone, įsidarbinti trukdė būtent kalbos barjeras. Darbo biržoje įsiregistravęs Tomas baigė lengvųjų automobilių remontininkų kursus, lietuvių kalbos įgūdžius gilino Panevėžio nacionalinių mažumų asociacijos organizuotuose kursuose. Tačiau įgyti pažymėjimai, kaip įsitikino vyras, darbdaviams nėra didelis svertas priimant žmogų į darbą.
„Į Darbo biržą kreipėsi vienas autoservisas. Jam mane ir rekomendavo. Tačiau kai nuėjau kalbėtis dėl darbo, autoserviso atstovas man pasakė, kad jiems užsienietis nepatinka. Pasakė, kad nelabai gerai kalbu lietuviškai“, – apie bandymą įsidarbinti kėbulų remontininku „Sekundei“ pasakojo Tomas.
Dabartinę darbovietę užsieniečiui padėjo surasti pažįstami panevėžiečiai.
Laukė porą metų
Kultūros centre „Garsas“ kino programų vadove neseniai dirbti pradėjusi prancūzė Žojel Galiauskas prieš tai porą metų buvo Darbo biržos klientė. Tačiau per tą laiką moteris nesulaukė nė vieno pasiūlymo. Jos pačios nuomone, to priežastis – prastas lietuvių kalbos mokėjimas. Tik baigusi Nacionalinių mažumų asociacijos organizuotus lietuvių kalbos kursus Ž.Galiauskas sulaukė Savivaldybės pasiūlymo dirbti „Garse“.
Nors lietuviškai su prancūze susikalbėti nekyla problemų, tačiau ji pati teigia dar nesijaučianti tvirtai.
„Gana sudėtinga dirbti tokioje aplinkoje – sunku tiksliai išreikšti tai, ką noriu“, – pripažino Ž.Galiauskas.
Sostinėje lengviau
Kad Panevėžyje užsieniečiams įsidarbinti nėra paprasta, patvirtino ir miesto Nacionalinių mažumų asociacijos pirmininkė Rosana Steponavičienė. Moteris papasakojo atvejį, kai vienas miesto darbdavys nepriėmė į darbą gerai lietuviškai kalbančio žmogaus vien todėl, kad jis – Rusijos pilietis.
Tokią darbdavių poziciją pirmininkė teisina jų pačių nežinojimu.
„Darbdaviai dar mano, kad priimdami į darbą užsienietį turės problemų dėl dokumentų tvarkymo. Gal ne visi žino, kad darbuotojui, turinčiam nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, nebereikia išpirkti darbo vizos“, – svarstė R.Steponavičienė. Ji pripažino, kad užsieniečiui kliūtimi gauti darbo vietą Panevėžyje dažnai tampa prastas lietuvių kalbos mokėjimas.
„Neįsidarbina ir dėl kalbos barjero. Vilniuje net prekybos centruose pardavėjos nesivargina kalbėti valstybine kalba – su klientais ir sveikinasi, ir bendrauja rusiškai. Panevėžyje kitokia rusakalbių situacija, net Darbo biržoje perspėjama: jei nemoki lietuviškai, darbo nerasi. Sostinėje mokėti rusų kalbą yra privalumas, o Panevėžyje apie tai geriau nutylėti. Mūsų mieste įsitvirtinti kitataučiams gerokai sunkiau nei Vilniuje“, – palygino R.Steponavičienė.
Trūksta tolerancijos
Išgirdusi, kad Tomui darbo vieta buvo atsakyta taip pat dėl per menko kalbos mokėjimo, pirmininkė nustebo. Pasak jos, jau prieš metus, tik pradėjęs lankyti kursus, ispanas galėjo susikalbėti lietuviškai geriau nei kelias dešimtis metų Panevėžyje išgyvenę kai kurie rusai.
„Ir kursų mokytojai jo pažanga buvo labai patenkinti. Manau, dirbti autoservise jis gali be problemų“, – tvirtino R.Steponavičienė.
Ji pripažino, kad lietuviškiausiu miestu laikomame Panevėžyje vis dėlto trūksta tolerancijos kitataučiams.
„Aš ir pati gatvėje su vyru tarpusavyje kalbėdama rusiškai esu sulaukusi nemalonios aplinkinių reakcijos. O kai Vilniuje vienoje parduotuvėje pardavėja, išgirdusi, kad mudu kalbamės rusiškai, net nustebo, kodėl laužome liežuvius bandelių prašydami lietuviškai“, – „Sekundei“ pasakojo R.Steponavičienė.
Mokosi lietuvių kalbos
Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžyje gyvena 5000 kitataučių. Didžiausia rusų bendruomenė – 3438, antroje vietoje ukrainiečiai – 427, tretieji pagal gausumą baltarusiai – 241, po jų lenkai, jų Panevėžyje suskaičiuojama 232. Aukštaitijos sostinėje gyvena po vieną graiką ir bulgarą, tik trys suomiai, 4 čiuvašai, šeši estai.
Panevėžio kitataučiai mokytis lietuvių kalbos gali nuo praėjusių metų vasario pagal Tautinių mažumų integracijos projektą organizuojamuose kursuose. Pasak projekto autorės, Savivaldybės investicijų skyriaus vyriausiosios specialistės Dalios Meškauskienės, iš 445 projekte panorusių dalyvauti kitataučių 220 pasirinko lietuvių kalbos pamokas. Kiti mokėsi verslo pagrindų, kompiuterinio raštingumo. Pasak D.Meškauskienės, įsidarbino jau 80 proc. kursus lankiusiųjų. Projekto autorės teigimu, daugeliui integruotis į darbo rinką pavyko tik kursuose įgijus pažymėjimus, liudijančius apie gerą lietuvių kalbos mokėjimą.
„Be tokio pažymėjimo dabar ir valytoja įsidarbinti sunku. Šis dokumentas turi savo vertę – baigusysis kursus lietuvių kalbos egzaminą laiko stebint 14 narių komisijai“, – teigė Savivaldybės atstovė.
Anot jos, įsidarbinti kitataučiams sutrukdo ne tik per menkas lietuvių kalbos mokėjimas, bet ir kultūrų skirtumas – į kai kurių tautybių atstovus lietuviai darbdaviai vis dar žvelgia nepatikliai.
Kitataučiams trūksta iniciatyvos
Tačiau D.Meškauskienė įžvelgė ir kitą medalio pusę.
„Neretai rusakalbiai neranda darbo, nes gyvena uždarai ir praktiškai neturi bendruomeninių įgūdžių. Norintiems įsidarbinti romams kyla problemų dėl neraštingumo. Jie užsiima langų valymu, nešioja laikraščius ir užauga nei skaitantys, nei rašantys, nors su bet kuriuo romų vaiku lietuviškai kalbėtis galima apie ką tik nori“, – mano D.Meškauskienė.
Per dešimt šių metų mėnesių Panevėžio darbo biržoje registravosi 28 ne Lietuvos piliečiai. Iš jų darbo pasiūlymų dar laukia devyni.
„Jokios problemos įsidarbinti nėra, jei moka lietuvių kalbą. Apie kokį darbdavių priešiškumą kalbama, jei kai kurie ne Lietuvos piliečiai mūsų šalies įmonėse yra dirbę dar nuo 1983-iųjų“, – mano Darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Audronė Biguzienė.
Vis dėlto Etninių tyrimų centro atliktos sociologinės apklausos duomenys rodo, kad tautybė taip pat gali gilinti socialinę atskirtį. Net 68,2 proc. apklaustųjų nenorėtų kaimynystėje gyventi su romais, 59,2 proc. nepageidautų turėti kaimynų čečėnų. Įdomu, kad 58,3 proc. trukdytų kaimynas homoseksualas, 51 proc. nepatiktų pabėgėliai, 30,3 proc. – juodaodžiai. Rusų kaimynystė nepatiktų 3,7 proc. apklausos dalyvių, ukrainiečių nepageidauja 5,2 proc. Lietuvis kaimynas nėra pageidaujamas 0,4 proc. apklaustųjų.