Jos būtų per akis siekiant iš skolų ištraukti sostinės autobusų ir troleibusų parkus. Jie ne tik išgyventų, bet ir žengtų į priekį, mokėtų padorius atlyginimus darbuotojams. Viešasis miesto transportas pamažu atsinaujintų ir keleiviai būtų vežami modernesniais autobusais ir troleibusais.

Prarasta suma net trigubai didesnė už tuos pinigus, kuriuos sostinės valdžia šiemet numatė skirti skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti, ir septynis kartus didesnė už kultūrai remti skirtas lėšas.

Jei tie 300 mln. litų būtų įplaukę į Vilniaus biudžetą, galbūt ir taip prasiskolinusiam miestui ant kaklo nereikėtų nertis dar vienos kilpos – miesto valdžia artimiausiu metu ketina dešimčiai metų iš bankų pasiskolinti 132 mln. litų.

Visi keliai veda į Vilnių

Kas rytą iš įvairių šalies rajonų į Vilnių dirbti suplūsta daugybė žmonių. Savivaldybės duomenimis, tokių atvykėlių gali būti apie 50 tūkst.

Pavyzdžiui, pusė iš 509 statybos bendrovės „Ranga IV“ darbuotojų yra atvykėliai iš kitų Lietuvos vietovių. Vieni po darbo dienos grįžta namo, kiti lieka sostinėje ir šeimas lanko tik savaitgaliais ar dar rečiau.

Nors didžiąją dalį laiko statybininkai gyvena Vilniuje, naudojasi miesto teikiamomis paslaugomis ir infrastruktūra, dauguma gyvenamąją vietą deklaruoja kitur. Pagal įstatymą jų gyventojų pajamų mokestis keliauja į tas savivaldybes, kuriose žmonės deklaruoja gyvenantys. Dėl to Vilnius patiria šimtamilijoninių nuostolių.

300 mln. litų nubyrėjo kitiems

„Atvykėliai gyvena Vilniuje, naudojasi įvairiomis paslaugomis, važinėja viešuoju transportu, o miestas iš to nieko negauna. Sostinė per metus praranda milijonus litų dėl to, kad gyventojų pajamų mokestis nukeliauja ten, kur žmogus yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą“, – „Vilniaus dienai“ kalbėjo savivaldybės Finansų departamento laikinasis direktorius Edmundas Kačkus.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, sostinėje įregistruotos įmonės Vilniaus savivaldybei sumokėjo beveik 626 mln. litų gyventojų pajamų mokesčio. Tačiau miesto biudžete liko tik šiek tiek daugiau nei pusė šios sumos, mat beveik 300 mln. litų nuplaukė į kitas Lietuvos savivaldybes – į Vilniuje dirbančių žmonių tėviškes.

„Vilniaus savivaldybė mano, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas yra blogas. Sostinė netenka taip jai reikalingų pajamų. Mes apie tai garsiai kalbame ir netgi esame parengę įstatymo pataisos tekstą. Norėtume sugrąžinti prieš kelerius metus galiojusią tvarką, kai mokestis buvo mokamas ne pagal darbininko gyvenamąją, bet pagal įmonės registravimo vietą“, – savivaldybės poziciją pateikė E.Kačkus.

Pagal senąją tvarką gyventojų pajamų mokestis likdavo tai savivaldybei, kurioje įmonė vykdė savo veiklą.

Atiduotų tik pusę sumos

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė ryšiams su žiniasklaida Laisvė Linkuvienė atkreipė dėmesį, kad pakoregavus įstatymą taip, kad jis vėl taptų palankus Vilniaus miestui, labai nukentėtų šalies provincija.

„Ten ir taip per daug skurdo. Be to, Vilnius negali jaustis labai nuskriaustas. Juk atvykėliai darbininkai jame išleidžia dalį algos: lankosi parduotuvėse, moka už stovėjimo aikšteles. Tačiau prisipažinsiu, suma, išplaukianti iš Vilniaus, mane nustebino“, – vardijo L.Linkuvienė.

Sostinės meras J.Imbrasas tikino esąs linkęs į kompromisus.

„Ko gera, būtų logiška, jei pusė gyventojų pajamų mokesčio liktų miestui, kuriame žmogus dirba, o antra pusė atitektų savivaldybei, kurioje jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Tačiau neteisinga, kad Vilnius lieka be nieko. Juk darbininkai naudojasi miesto komunikacijomis, infrastruktūra, todėl jie irgi turėtų mokesčiais prisidėti kuriant gerovę“, – nenusileido miesto vadovas.

Remigijus Šimašius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Prieš kelerius metus pakeistas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas iš tikrųjų nedaug pakeitė Vilniaus miesto savivaldybės siūlymą, kad gyventojų pajamų mokestis turėtų likti tame mieste, kuriame registruota įmonė, suteikianti žmogui darbą. Logikos yra, tačiau jos yra ir dabartinėje tvarkoje. Priklauso nuo to, kokiomis savivaldybės paslaugomis žmogus turi teisę naudotis ir kokiomis naudojasi.

Tarkime, jei žmogus leidžia vaiką į Vilniaus miesto mokyklą, bet gyvenamąją vietą dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nurodęs kitame mieste, situacija nenormali. Tokiu atveju sostinė negauna jokios kompensacijos, nors didelę dalį miesto biudžeto skiria švietimui.

Įsivaizduokime, kad žmogus gyvena Vilniaus rajone, o dirba pačiame Vilniuje. Jo pajamų mokestis tenka rajono savivaldybei, nors žmogus naudojasi miesto paslaugomis. Iki pat jo namų važiuoja netgi viešasis transportas. Kaip išspręsti, kas svarbiau: ar kelias nuo gyvenamosios vietos iki miesto ribos, ar nuo miesto ribos iki žmogaus darbo? Kuriai savivaldybei reikėtų atseikėti mokesčius? Sumaištį kelia tai, kad viešasis transportas yra subsidijuojamas miesto savivaldybės ir ši jaučiasi turinti teisę į pajamų mokestį.

Didelė dalis Europos miestų ir sostinių turi po keletą savivaldybių, todėl ribų ir mokesčių problemos ten yra dar didesnės. Tačiau nereikia užmiršti, kad miestai, taip pat ir Vilnius, laimi dėl to, kad juose kuriasi naujos įmonės, yra daug privačių iniciatyvų. Jos investuoja į aplinką, ją prižiūri, sodina parkus – tai viešosios gėrybės, už kurias savivaldybėms nereikia mokėti.

„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:

Ministerija suerzino mokyklas

Centrinio knygyno įkurtuvės – be kavinės

Gražuolės karūna – dešimtokei