Ekonominio pakilimo metu valdžiai reikėtų taupyti, o ekonominio nuosmukio metu – išlaidauti. Iš tiesų prieš rinkimus valdžia nemažai išlaidavo. Tačiau tuo metu buvo matyti pirmieji beprasidedančio ekonominio nuosmukio ženklai, todėl man atrodė, kad išlaidauti yra gerai, ir tokie Vyriausybės veiksmai gaivina stojantį Lietuvos ūkį. Paaiškinsiu kodėl.
Ekonominio ciklo viduryje, kai Lietuvoje kilo nekilnojamojo turto bumas, daugiausia BVP didėjo dėl vidaus vartojimo: žmonės skolinosi pinigus, juos investavo, statybos bendrovės statė būstus.
Visos trys Baltijos šalys yra mažos, atviros, daug eksportuojančios ekonomikos. Kai jų prekybos partnerių ekonomika slopsta, eksportas labai didėti negali, nes Rytų ir Vakarų rinkose vartojimas taip pat sumažėjęs.
Tokiu laiku geriau yra toms šalims, kurių Vyriausybė išlaidauja. Prieš rinkimus visi nori būti geri, kyla visokių „gerų iniciatyvų“, tad tas išlaidavimas kažkiek palaikė ekonomiką.
Kita vertus, teigdamas, kad didesnis negu Baltijos kaimynių eksportas į Rusiją ir valdžios išlaidavimas gali „suminkštinti“ ūkio lėtėjimą, galbūt neįsivaizdavau galimos naftos kainų sumažėjimo ir europinės kreditų krizės įtakos.
Nors mes kalbame, kad esame maža, eksportu pagrįsta ekonomika, iš tikro vidaus vartojimas kartu su privačiomis investicijomis kuria apie 80 proc. BVP. Todėl pagrindiniai BVP augimo ar mažėjimo svertai yra privačių vartotojų rankose ir labai priklauso nuo jų nuotaikos. Kreditavimo sustojimas labai smarkiai veikia vartotojų elgesį. Valdžios išlaidavimas gali parodyti pavyzdį, tačiau negali būti lemiantis veiksnys.
Neseniai Lietuvoje viešėjusi ES komisarė Dalia Grybauskaitė perspėjo, kad šalies ūkio prognozės yra labai blogos (TVF prognozuoja, kad kitais metais Lietuvos ūkis augs tik 0,7 proc., o tai reiškia nuosmukį ir krizę). Ar tai reikštų, kad ir mūsų laukia masiniai bankrotai, didžiulis nedarbas, gyventojai nebesugebės grąžinti paskolų?
Ko gero, komisarė teisi. Kita vertus, JAV ir Europos Sąjunga į krizę reaguoja skirtingai.
JAV centrinis bankas nelabai paiso maisto ir energijos kainų sukeltos infliacijos ir, mažindamas bazinę palūkanų normą, labai agresyviai skatina ekonomikos augimą. Amerikiečių nuomone, stabilus ūkio augimas yra didžiausia vertybė, nes globalių procesų sukeltos infliacijos (pavyzdžiui, naftos ar maisto kainų) viena šalis ar net valstybių grupė ir nesugebėtų sustabdyti.
JAV bankai savo rizikingas paskolas pavertė vertybiniais popieriais ir išpardavė visam pasauliui. Be to, matydamas didelį recesijos pavojų, JAV centrinis bankas tol mažino palūkanų normą, kol į finansų rinkas buvo „įpumpuota“ pakankamai pinigų. JAV centrinio banko bazinė palūkanų norma yra nebetoli nuo tos, kuri buvo per 2001–2002 metų ūkio nuosmukį. Praėjusių verslo ciklų patirtis rodo, jog sumažinta palūkanų norma per tam tikrą laikotarpį garantuotai atgaivina ūkį.
Europos centrinis bankas (ECB), priešingai, matė tik infliaciją, ją ilgai laikydamas didžiausiu blogiu, ir jau krizės viduryje šių metų liepos mėnesį 0,25 proc. punkto pakėlė bazinę palūkanų normą.
Europiečiai turėtų sąžiningai prisipažinti, kad jų monetarinė politika nemažai prisidėjo prie vietinės europinės finansų krizės atsiradimo, kuri veikia lygiai taip pat kaip ir krizė JAV – Europos šalyse mažėja nekilnojamojo turto kainos, kurios savo ruožtu veikia bankų pelną, bankai skolina atsargiau, ir tai sukelia dar didesnį vartojimo bei nekilnojamojo turto kainų nuosmukį, kuris savo ruožtu grįžta naujais nuostoliais bankams. Problemos bankuose labai staigiai stabdo ūkio augimą, nes tiek verslas, tiek vartotojai yra įpratę skolintis, o negalėdami pasiskolinti normaliomis palūkanomis jie stabdo savo investicijas ar net esamus projektus.
Mūsų Vyriausybė su olimpine ramybe stebėjo kainų lygio kilimą, aiškindama, kad labiausiai ją lėmė išaugusios pasaulinės energetikos ir maisto kainos.
Jeigu kalbėtume apie šiuos metus, kai ūkio augimas jau lėtėjo, tai, mano nuomone, Vyriausybė elgėsi visiškai teisingai.
Tačiau pas mus infliacija jau siekia 12 proc., o daugelyje ES šalių – 4 proc. Kokios priežastys, Jūsų nuomone, lėmė tokį kainų šuolį Lietuvoje?
Iš dalies būtų galima paaiškinti vartojimo krepšelio skirtumu. Mūsų vartojimo krepšelyje daug vietos užima brangstantis maistas, europiečių krepšelyje – maisto mažiau, todėl ten infliacija mažesnė. Atmetus maisto ir energijos kainas, Lietuvoje tikros infliacijos lieka kokie 6 procentai, euro zonoje – apie 1,8 procento. Aišku, įtakos turi ir kiti veiksniai.
Kiek ekonominę krizę šiandien lemia objektyvūs veiksniai, o kiek – gyventojų, verslininkų lūkesčių nuosmukis, optimizmo, tikėjimo ateitimi praradimas?
Kaip jau minėjau, šiandien privatūs vartotojai kartu su verslu sukuria 80 proc. mūsų BVP. Todėl psichologiniai veiksniai lemia labai daug, gal net daugiausia. Štai neseniai girdėjau aukštą „Sodros“ pareigūną teigiant, kad šiandien apdraustųjų skaičius dar nėra pasikeitęs, jis netgi yra šiek tiek padidėjęs. Tačiau pašnekėkite su bet kuriuo verslininku apie jų ateities planus, jie jau kuria būdus, kaip išsigelbėti, planuoja atleisti dalį darbuotojų. Kai šios blogos žinios pasieks darbuotojus, tai sukels vartojimo smukimą, kuris vėl smogs tam pačiam verslui ir valstybės pajamoms. Blogėjantys lūkesčiai pamažu vis gilina krizę.
Pasigirsta siūlymų su krize kovoti keičiant mokesčių sistemą: naikinti PVM lengvatas, įvesti turto mokestį, visu tarifu apmokestinti dividendus ir honorarus. Kaip tai vertinate?
Iš esmės tai geri projektai, tik dabar nėra pats tinkamiausias laikas jiems įgyvendinti. Mokesčių didinimas paliks mūsų kišenėse mažiau pinigų, todėl mažiau ir vartosime. Didinti mokesčius gerai ekonomikos pakilimo metu, bet dabar tai irgi tik pagilintų krizę.
Kaip prognozuotumėte, kiek laiko krizė dar tęsis?
Intuityviai pasakyčiau, kad krizė turėtų trukti kiek trumpiau. Mano galva, pats blogumas yra dar šiek tiek ateityje, gal kitų metų vasarą ar rudenį, o paskui turėtų prasidėti atsigavimas. Aišku, tai labai priklausys tiek nuo mūsų valdžios biudžeto politikos, tiek nuo to, kaip greitai Europos centrinis bankas mažins savo palūkanų normą.