Pranešimai apie didžiausių Amerikos bankų padėtį jau gąsdina ne tik rinkų žinovus, bet ir eilinius piliečius, prarandančius ne tik darbo vietą, bet dažnai ir būstą, pirktą už žlungančių bankų išduotas paskolas. Taip kol kas vyksta JAV, tačiau niekas negali tiksliai pasakyti, ar po pusmečio panašios lemties nesulauks ir Europa.
Didžiausia krizė nuo 1933-ųjų
Šiandienė situacija vadinama didžiausia finansine krize nuo pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio. JAV politikai bando įrodyti sau ir pasauliui, kad iš klaidų mokomasi, todėl priemonių dabartinei padėčiai spręsti ieškoma net ir pasitelkiant 1933 m. krizės sprendimus.
Ekonomistai bando įžvelgti priežastis, kodėl susiklostė tokia situacija, kokią įtaką ji turi JAV ekonomikai ir kaip tai gali atsiliepti visam pasauliui. Juk ne veltui gyvuoja posakis: „Kai Amerika suserga sloga, čiaudi visas pasaulis.“ Nors krizė Europoje dar ne itin pastebima, tačiau jau imamasi saugumo priemonių. Bankrutavus keliems didžiausiems JAV bankams, Didžioji Britanija suskubo peržiūrėti savo bankų sistemos padėtį, ir kai kurie iš jų neišvengė nacionalizavimo. Europos Sąjunga tariasi dėl fondo, kuris finansuotų nuo kreditų krizės nukentėjusius bankus, kūrimo, Europos Komisija nustato naujas bankų kapitalo taisykles.
Esminė JAV krizės problema – Amerikos pinigų politika, įgyvendinama ne vienerius metus. JAV vyriausybė pati palaikė ir skatino bankus išduoti paskolas gyventojams, netgi nustatė jų išdavimo kvotas ir baudė tuos bankus, kurie tų kvotų nevykdė. Būsto, verslo ir vartojamąją paskolas galėjo gauti kiekvienas, kuris pakeldavo ranką. JAV vyriausybė skatino vartojimą ir teigė, kad turtingas žmogus (nors ir turtas pirktas už paskolą) – visavertis žmogus, kurio amerikietiškoji svajonė išsipildė.
Tačiau ir bankai neturi neišsenkančios pinigų upės, iš kurios gali semti, kiek tik nori. Ilgainiui, paskolų portfeliui augant neregėtais tempais, bankai tapo nebepajėgūs skolinti vieni kitiems pinigų. Didėjant nedarbui, žmonės nebesugeba grąžinti bankų paskolų, verslas nebeturi lėšų finansiniams procesams, o sumažėjus nekilnojamojo turto (NT) kainoms net parduoti būstai nebeatperka paimtos paskolos. NT JAV parduodamas dar negirdėtomis kainomis – kaip pikantiška naujiena skelbiama, kad moteriškė sugebėjo aukcione nusipirkti namą už mažiau nei pusantro dolerio (apie keturis litus).
700 mlrd. dolerių vertės planas
Reikia pripažinti, kad JAV vyriausybė nesėdi rankų sudėjusi – galvoja, kaip spręsti kilusias problemas finansų sektoriuje. Vienas po kito kritę didieji bankai parodė, kad situacija rimtesnė, nei buvo tikimasi. Vyriausybė parengė finansų sektoriaus gelbėjimo planą, kurio vertė garsiai įvardijama – 700 mlrd. JAV dolerių.
Eilinis pilietis turbūt net sunkiai suvokia, kokia suma yra 700 mlrd. JAV dolerių. Turbūt daugelis iškart pagalvoja, kokia tai yra krūva ar net kalnas banknotų. Tačiau šį kartą ne banknotai esmė.
Statistikos duomenimis, JAV vidutinė nedidelio namo kaina – apie 203 tūkst. JAV dolerių. Todėl galima nesunkiai suskaičiuoti, kad JAV vyriausybės skiriami 700 mlrd. dolerių gali išpirkti, arba, tiksliau pasakius, išgelbėti, kone 3,5 mln. vadinamųjų blogųjų paskolų. Tačiau yra vienas „bet“ – JAV iždo sekretorius, rengęs šį gelbėjimo planą, dorai nepaaiškino, kaip jis ketina paskirstyti tuos milijardus dolerių ir kaip bankai bus išgelbėti. Gelbėjimo planas be tikslaus plano.
Kiti šaltiniai teigia, kad planas pirmą kartą nebuvo patvirtintas dėl asmeninių ambicijų tiek demokratų, tiek respublikonų stovyklose. Tačiau šiuo metu ir dabartinis JAV prezidentas, ir abu kandidatai į šį postą, ir svarbiausios Kongreso partijos palaiko derybas bei tai, kad gelbėjimo planas būtų kuo sparčiau priimtas – naudingas bankams, ekonomikai ir visai valstybei. Laikas parodys, ar planas tinkamas ir naudingas.
Tiesa, šiam planui aktyviai priešinosi JAV visuomenė – rengė protestus prie Kongreso rūmų, diskutavo televizijos laidose. Atrodo, nelabai suvokiama, kodėl JAV piliečiai prieštarauja tam, kad jų vyriausybė išgelbėtų visą ekonomiką nuo žlugimo. Keistai atrodo eilinės namų šeimininkės pamąstymai, kad už tokius pinigus, t. y. 700 mlrd. JAV mokesčių mokėtojų dolerių, būtų galima pagerinti švietimo sistemą, pasirūpinti sveikatos apsauga ir pan. Ši per televizijos reportažus cituojama moteris nesupranta, kodėl vyriausybė rūpinasi bankais, o ne paprastais žmonėmis. Ar iš tiesų rūpinamasi tik bankais? Ne. Juk būsto paskolos, kurių bankams nebegrąžina eiliniai piliečiai, suteiktos gyventojams, kad šie turėtų stogą virš galvos. Ir tai tik vienas iš elementų – griuvus bankams, grius ar bent jau gerokai suskeldės visa JAV ekonomika, o padarinius vėlgi pajus kiekvienas pilietis.
JAV prezidento rinkimų kampanija
Netgi JAV vykstanti rinkimų į prezidento postą kampanija ir dviejų kandidatų įnirtingos kovos bei prasidėję tarpusavio debatai nublanksta prieš žinias apie padėtį pasaulinėse akcijų rinkose. Prasidėjus kandidatų į JAV prezidento postą konkurencijai, visus labiausiai domina ne tai, ką šie jau šimtus kartų kalbėjo – kaip išves karius iš Irako ar išvis neišves, kaip didesnį dėmesį skirs švietimui, palengvins mokesčių naštą, kels ekonomikos lygį ar kokias prezidento George’o W. Busho klaidas taisys. Visi suklūsta, kai užduodamas klausimas apie JAV finansinę krizę ir apie tai, kaip ji paveiks kandidatų programas, o vėliau ir darbus, kai kuris nors iš jų bus išrinktas JAV vadovu. Tačiau svarbiausias klausimas – kas vyksta ir kas bus toliau – lieka beveik neatsakytas.
Pasiklausęs kandidatų kalbų, suvoki, kad jie nepasako nieko konkretaus. Kandidatai teigia, kad reikia ryžtingų veiksmų, ir vėl nuolankiai dėsto savo rinkimų programose užsibrėžtus tikslus. Žinoma, programų nuostatos – svarbios (ypač išsivysčiusios demokratijos šalyse, kur žmonės balsuoja vertindami programas, o ne tik asmenybes ar reklamos bei viešųjų ryšių kampanijas), ir gal tai visų politikų bėda – kalbėti apie viską ir nieko nepasakyti. Tačiau tokioje situacijoje žmonės laukia konkrečių sprendimų. Aišku tik viena – naujasis prezidentas „paveldės“ blogą ekonominę padėtį ir visuomenės nepasitenkinimą ja bei pats turės imtis nepopuliarių sprendimų ar net laužyti prieš rinkimus duotus pažadus, siekdamas pagerinti susiklosčiusią padėtį.
Krizės pelningos psichologams
Rodos, šiuo sunkiu JAV metu gali gerokai pasipelnyti tik psichologai, teigiantys pajutę tokį pacientų antplūdį, kokio nebuvo nuo rugsėjo 11-osios teroro aktų. Suprantama, juk žlunga žmonių didžiosios svajonės – amerikietiškosios svajonės, kurios idealizuojamos ir savotiška propaganda įteigiamos eiliniams amerikiečiams kaip privalomas gyvenimo siekis. Stresas, baimė, depresija dėl susidariusios sunkios finansinės padėties nuolat persekioja žmones. Psichologai sako, kad tai kenkia ir žmonių darbingumui – netgi tie, kurie neprarado darbo, negali susikaupti, nes nuolat galvoja apie tai, kaip išbristi iš finansinių sunkumų. Kažin ar kas norėtų atsidurti šeimų, gaunančių pranešimus apie tai, kad jų būstas bus parduotas varžytynėse, vietoje.
Psichologai teigia, kad kone kiekvienas žmogus imlus įtaigai. Pakartok žmogui šimtą kartų, kad jam šalta, – ir jis iš tiesų pajus šaltį. Taip ir krizės atveju – pakartokim visiems, kad krizė mus neišvengiamai palies, kad gyvensim blogiau, – ir visi tuo patikės, o už mėnesio kito jau ir kalbės, kaip blogai gyventi.
Lietuvoje ramu
O mes Lietuvoje gyvename beveik nepastebėdami, kas dedasi pasaulyje. Tomis dienomis, kai žlugo didžiausi Amerikos bankai, Lietuvos televizijų naujienų tarnybos, kaip ir visada, naujienų „tvarkaraštyje“ aukščiausiai iškėlė kelias kriminalines naujienas, o apie JAV finansinės krizės pradžią pranešė keliais sakiniais. O vėliau inicijuotos didesnės diskusijos ne itin susilaukdavo dėmesio – susėdę ekonomistai kalbėjo sausas frazes, kurios eiliniam žmogui mažai ką sakė. Kodėl tie „protingi“ vyrai negali kalbėti paprastais, kiekvienam piliečiui suprantamais žodžiais? Juk dabar vienintelis žodis, kurį supranta visi, yra „krizė“.
Atrodo, Amerika – už tūkstančių kilometrų, todėl kam rūpintis, kas ten vyksta. Pas mus viskas gerai – dar negavome sąskaitų už šildymą, galime išsimokėti būsto paskolas, maisto parduotuvėse yra (nors jis ir brangsta) – visi sotūs ir patenkinti, kad gyvenimas teka sava vaga. Tačiau ar iš tiesų turėtume lyg stručiai tūnoti sukišę galvas į smėlį?
Visuomenės tyrimų bendrovės jau skelbia apklausų rezultatus, rodančius, kad paskolas turintys lietuviai jau nerimauja dėl ateities. Bankai vis garsiau kalba apie dar labiau griežtinamas skolinimosi taisykles, nors pinigų poreikis Lietuvoje auga, o ekonomikai plėtotis jų reikia vis daugiau. Didžiausios įmonės kalba apie plėtros planų peržiūrą ir stabdymą, prognozuojamas ir prekių eksporto sumažėjimas. Kai kalbame apie verslo procesų lėtėjimą, nori nenori tenka susimąstyti ir apie tai, kad bus prasčiau surenkami mokesčiai, o valstybė, netekusi dalies pajamų, negalės vykdyti savo įsipareigojimų įvairioms socialiai remtinoms grupėms. Prognozės niūrios...
Tiesa, jau turbūt istoriškai susiklostė, kad vyriausybės vadovai JAV ar Rusijos (1998 m.) krizės akivaizdoje pilni optimizmo prieš kameras kalba, kad jokios krizės nėra ir nebus. Tą mintį patvirtina ir Lietuvos bankas, kurio vadovas tvirtina, kad Lietuvoje nėra nė vieno banko, galinčio bankrutuoti. Kažkodėl kyla tokia mintis, kad mūsų Vyriausybė nesidomi, kas vyksta Vakaruose. Juk jei didelė krizė kiltų Rusijoje, tada tikriausiai būtų sukrusta labiau. Lieka tik tikėtis, kad naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas daugiau dėmesio skirs finansinių krizių prevencijai ir svarbiausius postus užimantys politikai pakeis geopolitinio požiūrio kryptį.