Kol krizė krėtė tik Rusijos biržą, valdžiai nesunkiai sekėsi raminti žmones, nes Rusijoje akcijų turi vos 3 proc. gyventojų. Tačiau paskui staiga atsirado masinis nedarbas, ėmė kristi rublio kursas ir slėpti tiesą tapo nebeįmanoma. Vakarų diplomatai vieningai prakalbo, kad Rusija vėl užsimanė palaikyti gerus santykius su Vakarais. Net užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija yra pasirengusi kurti bendrą ekonominę erdvę su Europa ir Jungtinėmis Valstijomis, nes krizę galima įveikti tik bendromis pastangomis.
Užgriuvusi krizė sugriovė visus Rusijos valdžios planus. Dabar V.Putinui tenka sukti galvą, kaip vykdyti žmonėms duotus pažadus - nuolat kelti jų gerovę ir užtikrinti pastovų ekonomikos augimą. Dabar tai tenka daryti šalyje mažėjant atlyginimams, krentant rublio kursui, didėjant nedarbui ir, žinoma, nepamirštant to, kad Rusijos gyventojai dar gerai prisimena tą liūdną padėtį, kurioje buvo atsidūrę prieš 10 metų, kai milijonai žmonių prarado ne tik indėlius bankuose, bet ir menkiausią pasitikėjimą šalies valdžia, o tai anksčiau leido prezidentu tapusiam V.Putinui pateikti save kaip valstybės gelbėtoją iš chaoso ir sunkumų.
Maskvoje esančio Globalizacijos ir socialinio judėjimo augimo instituto ekspertas Borisas Kravčenka prognozuoja vis didėsiantį gyventojų nepasitenkinimą, o Rusijos vidaus reikalų ministerija jau rengiasi būsimiems neramumams. Vienas Maskvoje dirbantis aukšto rango Europos diplomatas mano, kad Rusijos valdžia labiausiai bijo didelės bedarbystės, kuri šiais metais gali pasiekti 11 proc., o tai taptų labai rimtu išbandymu Rusijos prezidentui ir premjerui.
Nors kol kas V.Putino ir D.Medvedevo reitingai tebėra aukšti, daugybės gyventojų požiūris į savo valstybę ir vyriausybę - paradoksalus. Rusai žavisi savo vadais, tačiau niekina valstybės tarnautojus. V.Putino sukurta "valdžios vertikalė" labai padidino biurokratų armiją, kuri šiandien yra didesnė nei Sovietų Sąjungos laikais. Rusijos valdininkus žmonės vis labiau suvokia kaip "klasę", kurios interesai nesuderinami su visuomenes interesais.
Tai, kad gyventojai negali daryti jokios įtakos Rusijos politikai, verčia žmones cinikais. Šis faktorius atima iš Rusijos vadovybės manevro laisvę, jau nekalbant apie tai, kad ji negali pritraukti naujų talentingų žmonių. Kas toliau? Geriausiu atveju ekonominės krizės spaudimas privers Rusijos valdžią vėl imtis reformų, į kurias ji tiesiog numojo ranka, kai šalies ūkis kilo kaip ant mielių dėl didėjančių naftos kainų. Tuo labiau kad Rusija vis tiek negalės be jų išsiversti, jei tebenorės patekti tarp labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių.