Lietuvoje atsiveria „juodosios nedarbo skylės”

Šiemet, kaip tuomet, kai Lietuva kapanojosi iš Rusijos krizės padarinių, skaudžiausiai nedarbas palietė tuos pačius rajonus – Druskininkus, Akmenę, Ignaliną. Socialinių mokslų daktarė Daiva Andriušaitienė mano, kad šių rajonų situaciją lemia ir jų nutolimas nuo didžiųjų centrų, investicinis nepatrauklumas, nepakankamai kvalifikuoti darbuotojai ir apskritai prastesnė gyvenimo kokybė.

„Galima sakyti, kad tose teritorijose visada buvo aukščiausias nedarbas, o ėmus kilti bendram šalies nedarbo lygiui, šiuose rajonuose jis irgi auga“, – DELFI situaciją konstatavo Lietuvos darbo biržos (LDB) Darbo pasiūlos ir paklausos skyriaus vedėja Inga Liubertė.

LDB duomenimis, daugiausiai bedarbių šiuo metu yra Akmenės, Druskininkų, Šalčininkų, Vilniaus, Alytaus, Telšių, Kelmės, Kupiškio, Anykščių, Ignalinos ir Panevėžio rajonuose bei Panevėžio mieste. Visuose šiuose rajonuose nedarbas viršija 10 proc. Bendras šalies vidurkis šiuo metu yra taip pat 10 proc.

Iki praėjusių metų paskutinio ketvirčio, LDB fiksavo mažėjančius nedarbo skirtumus tarp rajonų, o paskutiniais mėnesiais tendencijos pasikeitė ir skirtumai vėl ėmė didėti.

Prasčiausia situacija yra Druskininkuose, kur nedarbas sudaro 13,9 proc., Akmenėje – 12,5 proc., Ignalinoje – 12,1 proc.

Šie rajonai kone per visą šalies nepriklausomybės istoriją nuolat „pirmauja“ pagal bedarbių ir dirbančiųjų santykį.

Pavyzdžiui, 2001 m., LDB duomenimis, kai vidutinis metinis nedarbas Lietuvoje buvo 12,5 proc., Druskininkuose jis sudarė 28 proc., Akmenėje – beveik 23 proc., Ignalinoje – 15,5 proc.

I. Liubertės teigimu, pastarojo meto nedarbo lygiui Panevėžio ir Alytaus rajonuose didžiausią įtaką padarė stambių įmonių atleidimai, tuo tarpu mažesniuose rajonuose pakanka ir nedidelio darbdavio pasitraukimo.

„Mažesniuose rajonuose didelių įmonių nebuvo, tačiau galėjo būti, kad iš jų žmonės važiuodavo dirbti į didžiuosius miestus, pavyzdžiui, statybose, o pasikeitus situacijai grįžo atgal ir darbo biržoje registravosi pagal gyvenamąją vietą. Aišku, kad mažesni miesteliai yra jautresni, nes ten ir mažiau darbo vietų ir jeigu yra keletas didesnių įmonių, tai net ir vienos ar dviejų bankrotas atsiliepia visos teritorijos darbo rinkai ir ten gyvenantiems žmonėms“, – kalbėjo I. Liubertė.

Jos teigimu, problemą apsunkina ir tai, kad mažųjų miestų ir rajonų gyventojams yra kur kas sunkiau susirasti darbą nei didžiųjų.

„Nenauja tendencija, kad daugiausiai darbo pasiūlymų koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. Maždaug kas antras darbo pasiūlymas yra penkiuose didžiuosiuose miestuose. Žinoma, kad mažesniame miestelyje įsidarbinimo galimybės yra mažesnės, o žmonių mobilumas nėra didelis“, – sakė ji.

Daugiausiai bedarbių – vyrai

Druskininkų darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Vida Krisiuvienė DELFI sakė, kad rajone daugiausiai problemų yra su vyrų nedarbu, jie sudaro apie 60 proc. visų bedarbių.

Daugiausiai jų, kaip ir visoje Lietuvoje, atleisti iš statybų, prekybos, transporto, paslaugų įmonių.

Statybos rajone šiuo metu sustojusios, pramonės įmonių taip pat beveik nėra.

„Nedarbas Druskininkuose išaugo po administracinio teritorinio perskirstymo 1999 m., kai prie Druskininkų miesto savivaldybės prisijungė dvi kaimiškos seniūnijos – Viečiūnų ir Leipalingio. Nuo tada mes visada esame trejetuke arba penketuke tarp didžiausio nedarbo rajonų šalyje. Druskininkuose vyrauja paslaugų sfera ir daugiausiai darbo vietų yra sveikatinimo, turizmo įmonėse, kavinėse, viešbučiuose, kur daugiau įdarbinamos moterys“, – kalbėjo ji.

Prisimindama prieš maždaug dešimt metų rajone vyravusį nedarbo lygį, pašnekovė sako, kad dabar situacija yra geresnė ir yra daugiau priemonių jai suvaldyti.

„Esminiai skirtumai tarp to meto sunkmečio ir dabartinės situacijos yra tai, kad mes turime nemažą patirtį, kaip panaudoti Europos struktūrinių fondų lėšas ir jos iš tikrųjų yra labai didelė paspirtis, tais laikais to nebuvo. Dabar mes galime vykdyti viešuosius darbus, taip pat įmonei įdarbinus bedarbį 3-6 mėnesius gali būti mokama minimalaus atlyginimo dydžio subsidija. Įmonės aktyviai naudojasi šiomis priemonėmis, pavyzdžiui, kiek pirmąjį ketvirtį buvome suplanavę nukreipti bedarbių ir padėti įmonėms, viską įgyvendinome“, – kalbėjo Druskininkų darbo biržos direktoriaus pavaduotoja.

Druskininkų LDB duomenimis, šiuo metu rajone darbo ieško maždaug 2400 žmonių. Nedarbo augimo tempai esą šiek tiek slopsta – sausį užsiregistravo 420 bedarbių, vasarį – 380, kovą – 283.
V. Krisiuvienės teigimu, vos vos daugėja ir laisvų darbo vietų. Sausį Druskininkuose jų buvo 33, vasarį – 48, o kovą – 53.

Toli nuo didžiųjų miestų

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Socialinės ekonomikos ir vadybos katedros docentė, dr. Daiva Andriušaitienė DELFI sakė, kad labiausiai nedarbo paliesti rajonai išsiskiria tuo, kad yra sunkiau pasiekiami, toli nuo didžiųjų miestų.

„Apskritai ten privataus verslo arba kažkokių rimtesnių valstybinių įmonių skaičius yra nedidelis, jie ekonomiškai ir investiciniu požiūriu yra nepatrauklūs, toli nuo visų centrų, sunkiau pasiekiami. Verslui ten gerokai pakiša koją ir tai, kad jie yra atokiau nuo ekonominio sūkurio ir didžiųjų miestų“, – kalbėjo pašnekovė.

Kartu, anot jos, labiausiai nedarbo paliestuose rajonuose trūksta ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų, ir iniciatyvios verslo jėgos.

„Kas jus sugundytų važiuoti iš Vilniaus į Mažeikius, Skuodą arba Ignaliną? Realiai vienuolika mėnesių per metus jūs esate atokiau kultūrinio gyvenimo, sveikatos apsauga ir garantijos, švietimas yra žemesnio lygmens, pati darbo jėga kvalifikaciniu požiūriu yra žemesnio lygmens, o tai reiškia, kad norėdamas kurti verslą susidurtum su darbuotojų kvalifikacijos problema. Visiems šiems veiksniams veikiant kartu ir gaunami tokie rezultatai“, – tvirtino D. Andriušaitienė.

Teigiamu pavyzdžiu pašnekovė pateikė Druskininkus, kurie „išsikapstė“ ir surado savo nišą tapdami sveikatingumo kurortu.