„Dabar priklausau tik nuo žmonių, – liūdnų minčių neslepia raguviškis. – Jei jie sustos ir bent po šluotą nupirks, gal dar surasiu jėgų išsikapstyti. Jei ne – teliks galvoti apie emigraciją. Pavargau“.
Artėjant prie Šilų iš greitkelio pasukti į dešinę kviesdavo iš tolo matomos aukštai sukabintos vantos ir šluotos, plevėsuojančios geltonos vėliavos, išmoningai sustatytos medžių trinkos, rankomis ręsta pavėsinė.
Šypseną keldavo ir klientus viliodavo didžiulė, ryškia geltona skarele aprišta ragana. Pirties mėgėjai žinojo, kad čia visada rasi tvirtai surištų, šviežių vantų ir vos kelis litus kainuojančių šluotų. Dažniau važiuojantieji autostrada pastebėdavo, kad vantų ir šluotų verslo ėmėsi darbštus ir išmoningas žmogus.
Prieš dešimtmetį pas seną sodybos šeimininką vietą išsinuomojęs A.Blauzdys pirmais metais prie sodybos privažiuojantiesiems siūlė grybus. Kad aplink Šilus – grybų dosnūs miškai, o prekiaujant šalia autostrados galima neblogai uždirbti, raguvietis buvo girdėjęs jau seniai.
Supratęs, kad neprašovė pro šalį, verslininku tapęs vyras netrukus ėmė prekiauti vantomis ir šluotomis, sparčiai kurti savotišką prekinį ženklą.
Prasigyveno iš šluotų
„Kol nebuvo užtvaro, mano verslas klestėjo, – net nebandė slėpti A.Blauzdys. – Tačiau kelininkai ėmėsi mane sužlugdyti. Ne kartą iš jų girdėjau, kad per gerai gyvenu, tad mane reikia atitverti.“ Supratęs, kad žadama užtvara pakiš koją sėkmingai įsilinguojančiam verslui, A.Blauzdys ėmėsi atviros kovos.
„Priešinausi kelininkams, rašiau raštus jų vadovams, tačiau laimėjau tik tiek, ką turiu šiandien – artėjantį žlugimą“, – nusivylė verslininkas.
Jis neslėpė pasiduoti neketinęs net tada, kai kelininkai atvažiavo statyti užtvaros. „Užstačiau automobilį ir bandžiau neleisti, bet gavau į kailį, – atvirai pasakoja A.Blauzdys. – Daug vargo turėjau, kol įrodžiau policijai, kad man į pagalbą atvažiuotų. Vaikščiojom po teismus, bet paskui skriaudikams dovanojau.“
Atsiradusi užtvara, pasak A.Blauzdžio, iškart nubaidė pirkėjus. Vantininkas žmones sako suprantantis: stovėti autostradoje negalima, tad nejaugi jie turi rizikuoti dėl kelis litus kainuojančios šluotos ar vantos.
Supratęs, kad teks arba kovoti iki galo, arba kelti rankas, A.Blauzdys nutarė gelbėti žlungantį pragyvenimo šaltinį – savavališkai įsirengė įvažiavimą ir pastatė ženklą „Sukti čia“. Už tai gavo baudą.
„Sveiku protu nebesuprantu, kaip man įvažiuoti į namus? Aš čia juk ir gyvenau iki gaisro, – stebisi vantininkas. – Sakykime, kad jei verslo ir nebeturėsiu, bet čia gyventi gal turiu teisę? Kodėl mane įkalino?“
Valdininkams nerūpi
Šluotų ir vantų verslą įsukęs vyras jaučiasi puolamas iš visų pusių: kelininkai užtvėrė įvažiavimą, policija gaudo įsukusius pirkėjus, o kelis kartus pabrangęs verslo liudijimas išvis baigia suriesti į ožio ragą.
A.Blauzdys įsitikinęs, kad paprastas žmogus nė vienam aukštam valdininkui nerūpi. „Sustoja žinomi politikai, ranką paspaudžia, vantų nuperka, bet užtarimo prieš žlugdytojus nė iš vieno nesulauksi, – piktinosi prekiautojas. – Nesuprantu, nejaugi būtų geriau, jei padidinčiau bedarbių gretas ir eičiau pašalpos prašyti. Iki pastatant užtvarą ne tik pats užsidirbdavau, bet ir šluotas bei vantas rišantiems žmonėms užsidirbti duodavau.“
Verslininkas sako, kad reikėtų tiek nedaug – nuimti porą užtvaros lakštų ir pastatyti ženklą, perspėjantį apie posūkį į dešinę. Būdų pirkėjams privilioti jis rastų ir pats – taip, kaip tai sugebėjo padaryti ne vienerius metus.
Nuniokojo gaisras
Paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo gegužės pradžioje kilęs gaisras. Namas užsiliepsnojo nuo senos krosnies. A.Blauzdys buvo kieme, tačiau numalšinti ugnies nespėjo.
„Kelininkai kalti ir dėl to, kad atvažiavusios gaisrinės mašinos turėjo ieškoti, kur įsukti prie degančio namo“, – nuoskaudą liejo vyriškis. Iš rąstinio namo liko tik aprūkusios sienos.
Atstatyti namą A.Blauzdys pajėgtų, tačiau ar tai verta daryti tokiomis sąlygomis, jau abejoja. Sodyba priklausė vienam senukui, kuris buvo žadėjęs po mirties ją palikti A.Blauzdžiui. Kai šeimininkas mirė, jo giminaičiai lyg ir sutiko sodybą parduoti, tačiau dabar vantininkas jau abejoja dėl sandorio vertės. „Pavargau taip, kad net ši vieta nebemiela pasidarė, – neslėpė vyriškis. – Vis dažniau pamanau, kad man liko tik viena išeitis – emigracija. Nors jei atsirastų mane palaikančių pirkėjų, gal ir pajėgčiau išsikapstyti.“
Pagalbos prašyti nei į seniūniją, nei į rajono Savivaldybę A.Blauzdys sako neisiantis. „Geriau jau elgetausiu“, – tikina atkaklus vantininkas.
Įvažiavimus naikina
Valstybės įmonės „Automagistralė“ Ukmergės meistrijos vadovas Kazys Balžekas nebuvo linkęs leistis į ilgas kalbas apie A.Blauzdžio užtvertą sodybą.
„Apie šią problemą kalbame jau ne vienerius metus, tačiau iš tiesų nėra ko diskutuoti: įstatymai vienodi visiems. Įvažiavimų nuo magistralinių kelių nedarome niekur, juos kaip tik naikiname, – pažymėjo kelininkas. – O kad tas žmogus savavališkai įsirengė įvažiavimą, nusižengė tvarkai ir buvo nubaustas.“
Kovojo su kelininkais
Antanas Mitkus
Raguvos seniūnijos seniūnas
Aš, kaip seniūnas, Albertui Blauzdžiui galiu padėti nebent tiek, kad gerą žodį galiu pasakyti ir kaip jam sekasi pasiteirauti. Jis pats nė karto nėra prašęs pagalbos. Seniūnija nevaldo nė vieno cento, tačiau jei žmogui atsitinka bėda, imamės iniciatyvos pagelbėti renkame aukas.
Ši situacija kiek kitokia, nes sudegusio namo savininkas – ne A.Blauzdys.
Suprantu situaciją ir dėl užtvėrimo. Pats ne kartą rašiau raštus ministerijai, nes kelininkai buvo suskatę užtverti šalia autostrados esančias sodybas ir taip izoliuoti žmones nuo pasaulio. Visiška nesąmonė .
Pavyko pasiekti, kad šie darbai buvo atidėti, kol sodybų gyventojai išmirs. Rūpesčių kilo todėl, kad palei autostradą turėjo būti nutiestas vietinės reikšmės kelias, tačiau tai nebuvo padaryta. Pinigų jam neatsirado. Žlugo ir kaimiško turgaus aikštelės ties Šilais idėja.
Mūsų rajone atsitiko taip, kad palei autostradą neliko valstybinės žemės. Ji buvo išdalyta apsukriems privatininkams, o kai jei diktuoja kainas, pinigų žemei išpirkti nebėra. O grybautojai autostradoje vis tiek prekiauja ir niekas nieko jiems negali padaryti.