- Kaip, Jūsų akimis, Lietuvos verslas išgyvena krizę? Kokios didžiausios problemos, kokios artimiausios perspektyvos?
- Šis klausimas ypač aktualus, kai premjeras Andrius Kubilius vis žada naujus papildomus mokesčius. Viena politinė partija šiomis dienomis Seime pasiūlė įvesti Nekilnojamojo turto mokestį, nors dar neparengta koncepcija, kuria būtų galima vadovautis. Galima būtų tik ironiškai kalbėti apie „džiaugsmą“, kurį sukelia kone kas savaitę pasklindantį žinia apie naują mokestį.
Iš pat pradžių buvo daromi ne visai tikslūs ir teisingi sisteminiu požiūriu sprendimai. Buvo žengiami žingsniai, kuriais, užuot mažinusi kaštus, valdžia didino mokesčius. Naujų mokesčių našta užgriuvo fizinius asmenis bei verslu užsiimančius juridinius asmenis. Įvedami mokesčiai buvo per dideli, o valdininkų darbo vietų, kurių ketinta sumažinti tūkstančiais, pasirodo, net penkiais ar šešiais šimtais padaugėjo.
Vokiečiai nuėjo kitu keliu: praėjusių metų gruodį Vokietijos valdžia priėmė sprendimą palikti valdininkams keturias darbo dienas vietoje penkių ir atitinkamai 20 proc. sumažinti jų algas. Tai leidžia išlaikyti darbo vietas – gaudami 80 proc. buvusių algų, Vokietijos valdininkai gali, kad ir šiek tiek kukliau, išgyventi – ir kartu sutaupyti 20 proc. ankstesnių kaštų.
O mūsų valdžia nuėjo mokesčių kėlimo ir „daugiau kalbų, mažiau darbų“ keliu. Augant nedarbui, mokestinė bazė, savo ruožtu, mažėja. Tuo metu didindami mokesčius mes jau artėjame prie ribos, kai, kirpdami avies vilną, imame dirti jos odą.
Turėtume turėti kokią nors perspektyvą: kad mokesčiai nebebus didinami, o kaštai bus mažinami; nesinorėtų kalbėti apie nacionalinės valiutos devalvavimą, dėl kurio labai apsunktų didelės visuomenės dalies finansinė būklė. Kalbant apie verslą, galima būtų apibendrinti taip: jis šiandien išgyvena labai sunkius laikus ir kol kas nemato aiškios – nei trumpalaikės (pusmečio), nei ilgalaikės perspektyvos (iki kitų metų vidurio).
- O kaip sausio mėnesį valdžios pažadėtas verslo skatinimas, turėjęs prasidėti, regis, birželį? Antai kad ir namų renovavimas?
- Mano nuomone, skatinimo priemonių gal net nereikėtų – arba apie jas reikėtų mažiau kalbėti ir daugiau veikti. Kol kas daugiau girdėti propagandos nei matyti apčiuopiamų veiksmų. Dabar jau liepos mėnuo; sakoma, kad kažką galbūt pajusime rugsėjį-spalį. Bet jei tie pinigai gali būti panaudoti valstybės, biudžeto reikalams, tai geriau juos tiems reikalams ir naudoti, o verslą palikti tos būklės, kokios jis yra dabar.
Yra Europos Sąjungos pinigai; jais reikia pasinaudoti. Neatmestina, kad jie galėtų būti naudojami ir namų renovavimui. Jie taip pat galėtų būti naudojami saulės, žemės bei vėjo energijos išgavimui.
Reikia didesnio aiškumo: kiek dar bus didinami mokesčiai, kiek ketinama surinkti pinigų į biudžetą. Turime suvokti, kad pelno mokesčio pinigų labai sumažės – biudžete dėl to atsiras milijardinės „skylės“. Praėjusiais metais pelno mokesčio buvo surinkta 2 mlrd. 200 mln. Lt. Dabar šis mokestis yra padidintas iki 46 proc., bet tai nepadės.
Verslas vis spaudžiamas ir spaudžiamas; šiandien matome, kad jis jau nebepajėgia mokėti, ir valstybės iždas nesipildo.
- Ką vyriausybė šiandien galėtų daryti kitaip?
- Reikėjo ne taip pradėti. Reikėjo pradėti nuo taupymo. Minėjau Vokietijos pavyzdį – jis tikrai geras. Nereikėtų kaskart išradinėti dviračio: reikėtų įsiklausyti į Europos valstybių patirtis. Kai mūsų valdžią praėjusių metų gruodžio viduryje darė mokestinį perversmą, Vokietija jau taikė savo taupymo modelį. Apskritai konservatoriai, aštuonerius metus buvę opozicijoje, turėjo laiko pasidomėti ir pamąstyti, ką ir kaip galima spręsti. Dabar suprantu premjerą: jam reikia skubėti, o skubant mąstyti lieka nedaug laiko.
- Kurios politinės partijos, Jūsų manymu, šiandien blaiviausiai vertina ekonominę padėtį ir siūlo geriausius sprendimus?
- O kuri partija ar partijų grupė šiandien turi šešėlinę vyriausybę? Šešėlinė vyriausybė šiandien yra būtina. Deja, Seime šiandien turime opozicines partijas, bet neturime tikros opozicijos. Vadinamoji opozicija Seime yra bejėgė. Tikra opozicija turi nuolat siūlyti alternatyvius sprendimus, turėti pretendentus į ministrų postus.
- Kaip manote, ar dabartinė vyriausybė išsilaikys iki Seimo kadencijos pabaigos?
- Labai abejočiau. Net Baltarusijoje pusė vyriausybės keičiama. Pažvelkime, kas vyksta Latvijoje, Estijoje. Šiandien būtina ieškoti naujų jėgų ir originalesnių sprendimų.
- Ar tikitės ekonominės politikos pokyčių, pradėjus eiti prezidentės pareigas Daliai Grybauskaitei?
- Kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, manau, kad prezidentas turėtų vykdyti aktyvesnę vidaus politiką. Prezidento įtaka turėtų būti juntama ne tik užsienio, bet ir vidaus reikaluose, sprendžiant ekonominės politikos problemas.
Šiandien mums visiems aktualią išgyvenimo problemą galėtų padėti spręsti didesnis pragmatizmas, ir aš manau, kad D. Grybauskaitė bus pakankamai pragmatiška. Optimistiškai vertinu jos išrinkimą prezidente.
- Apie opozicijos siūlomą politiką mums leistų susidaryti aiškesnį įspūdį šešėlinė vyriausybė, kurios, kaip minėjote, mes neturime. Savo ruožtu apie prezidento ketinimus iš dalies byloja prezidentūros komanda. Kaip vertinate D. Grybauskaitės komandą?
- Parodykite man nors vieną juridinį dokumentą, kuriame kalbama apie prezidentūrą, o ne apie prezidento instituciją. Prezidentūra, kaip aš suprantu, yra namas Daukanto aikštėje. Manau, pastaruoju metu ėmėme šiek tiek fetišizuoti prezidento aplinką. Prezidento aplinka turi padėti prezidentui įgyvendinti jo sumanymus, atlikti tam tikras procedūras, dirbti prie dokumentų. Esminis dalykas yra ne prezidento aplinkos, o paties prezidento noras ir gebėjimas valdyti. Iš to, ką pasakiau, galite daryti išvadas apie mano požiūrį į prezidentės D. Grybauskaitės aplinką.
- Per rinkimų kampaniją D. Grybauskaitė kaip vieną svarbiausių savo tikslų minėjo kovą su oligarchija. Kas, Jūsų manymu, yra ta grėsminga oligarchija ir kaip su ja reikėtų kovoti?
- Oligarchijos sąvoką ėmėme taikyti Rytų kaimynės pavyzdžiu, nors ji atkeliavo iš senovės graikų kalbos. Oligarchijos problemą pirmiausia turėtume suvokti kaip monopolizavimo problemą. Jei Lietuvoje taikytume, kaip pridera, ES dokumentus, direktyvas, tai monopolizavimo problemą galėtume išspręsti. Antai latviai, lenkai taiko ES direktyvą dėl pervežimų geležinkeliais. Yra ES kogeneracijos direktyva, kurią Lietuvai būtų naudinga diegti. Ši direktyva pasirodė 2005 metais, bet iki šiol Lietuvoje į ją niekaip nereaguojama.
Visą tą laiką kalbėjausi minėtu klausimu su visais mūsų premjerais ir ūkio ministrais, įskaitant ir dabartinį ūkio ministrą. Bet atitinkamo vyriausybės nutarimo iki šiol nėra. Kodėl? Galvokite patys. Naikinti oligarchiją – vadinasi, naikinti monopolius. Ir jei prasidės realūs darbai taikant ES direktyvas, tai nereikės tiek tuščių kalbų. Bet valdžia nebūtinai nori pereiti nuo kalbų prie darbų. Oligarchiją kuria ne verslas: ją kuria politikai.
- Kaip vertinate šių dienų Lietuvos žiniasklaidą? Kokie jos didžiausi privalumai ir trūkumai?
- Pirmiausia džiaugiuosi tuo, kad ji vis dėlto egzistuoja ir įgalina viešą nuomonių įvairovę. Bus blogai, jei savo žiniasklaidą imsime pardavinėti tiems, kuriuos du dešimtmečius kritikavome. Tai ne tik „Lietuvos ryto“ akcijų klausimas: problema yra daug didesnio masto. Šiandien yra ir daugiau pasiūlymų parduoti žiniasklaidos priemones, sklindančių iš tos pusės. Mane tai šiek tiek jaudina.
Finansinė padėtis – sunki, žiniasklaida yra verslas, ir aš tikrai nieko nesmerkiu. Tačiau žiniasklaida nėra vien verslas: ji taip pat yra tautos saviraiškos, nuomonių formavimo priemonė. Savininkai daro įtaką jos turiniui, o derybų, kurios gali baigtis savininkų pasikeitimu, šiandien yra daugiau nei mano minėtas „Lietuvos ryto“ atvejis. Matyti tam tikra tendencija.
- Ar tą tendenciją galima apibūdinti kaip Rusijos pinigų masinį veržimąsi į mūsų žiniasklaidą?
- Nesakyčiau, kad tie pinigai mėgina ateiti masiškai, bet galiu patvirtinti, kad noro tikrai esama. Nes aš asmeniškai sulaukiau pasiūlymo iš potencialių pirkėjų.
- Nesutikote su tuo pasiūlymu?
- Ne.
- Ar sunku yra krizės metu valdyti BTV, „Lietuvos žinias“? Ar tai pakeliama našta?
- Šiandien – pakeliama. Minėtos žiniasklaidos priemonės yra valdomos holdingo, kuris dirba daugmaž pozityviai. Stengiamės, kiek galime, jam padėti, bet sprendimus priima jo direktoriai. Tai viena mūsų veiklos krypčių, kuri neapsiriboja vien finansiniais dalykais, bet aprėpia ir kitus dalykus, kurie, mano nuomone, visuomenei yra labai svarbūs.
- Įsibėgėjus pasaulio ekonomikos krizei, daug kas kalba apie laisvosios rinkos ydas ir teigia, kad valstybės turėtų aktyviau reguliuoti ūkį. Ar sutinkate su šiuo požiūriu?
- Iš dalies sutinku. Reikėtų grįžti prie jūsų kelto klausimo dėl oligarchijos ir monopolių. Tam tikri neigiami procesai tampa nevaldomi ir pažeidžia didelės visuomenės dalies interesus, kai veikia nežabojami monopoliai. Man patiko Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy pasakymas, kad bankai nukrypo nuo savo prigimties, kai vieninteliu jų tikslų tapo pelnas ir jie nustojo tarnavę valstybės, visuomenės interesams, pažangai.
Mano supratimu, valstybės kontrolė šiuo atžvilgiu yra absoliučiai būtina, kad būtų žabojamas bankų monopolizmas. Antai pastarąjį dešimtmetį valstybės iš esmės nekontroliavo bankų. Kai Lietuvoje buvo parduodamas valstybinis komercinis bankas, būta daug gražių kalbų apie Švedijos ir Vokietijos bankus. Manau, valstybinio komercinio banko sukūrimas šiandien yra akivaizdi būtinybė.