– Vilniuje lankėtės daugybę kartų nuo 1994–ųjų. Ar matote šių dienų sunkmečio atspindžių Lietuvos sostinėje?
– Ne visai teisinga iš manęs tikėtis išsamaus atsakymo. Tiesiai iš oro uosto atvykau į viešbutį. Tačiau bendrais bruožais viskas labai panašu kaip Rygoje. Gatvėse mažiau automobilių, parduotuvių vitrinose vienas kitas skelbimas, kad išnuomojamos patalpos, mačiau kai kur sustojusius statybos darbus.
Užsienio žurnalistai manęs dažnai klausia, „kaip atrodo krizė Baltijos šalyse“. Mėginu paaiškinti tai, ką mačiau, tai jūs irgi, esu įsitikinęs, matote. Tada žurnalistai lieka nusivylę, nes didelį ekonomikos nuosmukį iliustruojantys skaičiai neatitinka vaizdo gatvėse. 18 procentų ekonomikos nuosmukis Latvijoje ir 15 procentų Lietuvoje jiems asocijuojasi su apokalipse, su visišku visuomenės žlugimu. Žurnalistai tikriausiai norėtų girdėti, kad gatvėse mačiau iš bado mirusių žmonių kūnus, tačiau nieko panašaus nevyksta. Padėtis rimta, tačiau tai tikrai – ne pasaulio pabaiga.
– Prieš savaitę JAV prezidento Baraco Obamos ekonomikos patarėjas Lawrence‘as Summersas dienraštyje „Financial Times” pareiškė, kad finansų krizės pabaigos dar nematyti ir blogiausia dar ne praeityje. Žinią iš JAV suskubo komentuoti ir kiti ekspertai. Vieni teigė, kad finansų rinkos ir pramonės šakos jau rodo atsigavimo ženklus, kiti – jog nedarbas visame pasaulyje ir toliau augs. Kokia jūsų nuomonė?
– Daugybė analitikų teigia, kad dabartinė krizė yra giliausia nuo Didžiosios depresijos laikų. Kai kas net įsitikinę, kad nūdienos padėtis rimtesnė. Pastarąja versija netikiu. Tačiau, jei tai sunkiausia krizė nuo Didžiosios depresijos, o kažkas jau teigia, kad Amerikoje matyti atsigavimo ženklų, netikiu, kad tai tiesa. Amerikoje viskas prasidėjo – daugybę metų milijonai žmonių gyveno skolon. Amerikiečiai skolinosi gerokai daugiau, nei galėjo sau leisti. Disbalansas didėjo milžinišku greičiu. Kol kas iš esmės niekas nepasikeitė. Amerika vis dar skolinasi. Vieną dieną jiems teks grąžinti. O to jie dar nedaro. Tad esu įsitikinęs – tai dar ne pabaiga. Mums čia, Rytuose, geros žinios iš Vakarų apie sunkmečio pabaigą dar teks palaukti. Sunkmetis pirmiausia turės pasibaigti Vakaruose. Tik tada galėsime didinti savo eksporto mastą. Tačiau prireiks daug laiko, kol mes šioje Europos dalyje galėsime pradėti kalbėti apie krizės pabaigą. 2009–iaisiais? Tikrai ne. Tai prarasti metai. 2010–aisiais? Ne. Anksčiausiai – 2011–aisiais.
– Pasak jūsų, ekspertai jau kuris laikas žinojo, kad artėja nuosmukio metas. Tačiau negi ši informacija buvo paslaptis bankams, kurie paskolas dalijo lengva ranka?
– Ekonomikoje dažnai kalbama apie „burbulo“ teoriją – kai reiškiniai įgauna nekontroliuojamą mastą. Daugelis tai jau suvokia, bet sustoti sunku. Geriausias pavyzdys – nekilnojamasis turtas. Spėju, kad su kolegomis jau prieš trejetą ketvertą metų aptarinėjote būsto kainas. Kažkas klausė, kodėl neperkate, kažkas pasakojo, jog įsigijo du butus ir taip toliau. Visi, kurie galėjo, nenorėjo likti nuošalyje. Šitose diskusijose dažnam šmėkštelėdavo mintis – kažkas čia ne taip, kodėl visi kalba apie nekilnojamąjį turtą, kodėl net taksi vairuotojas staiga tapo šios srities ekspertu? Čia burbulo fenomeno esmė – daugelio neapleidžia nuojauta, kad kažkas „ne taip“, tačiau nekilnojamojo turto kainos vis kyla, žmonės skolinasi, tikėdami, kad kainos kils dar, o jos iš tiesų toliau kyla. Burbulai – nuolatinis reiškinys. Vienas iš seniausių – tulpių kainų burbulas, susidaręs ir triukšmingai sprogęs dar prieš tris šimtus metų. Neabejoju, kad ateityje mūsų laukia burbulai.
– Švedijos žiniasklaida apie ekonominę padėtį Baltijos šalyse dažnai kalba isterišku tonu, situacija piešiama juodžiausiomis spalvomis. Tai neabejotinai pirmiausia todėl, kad švedų bankai šiose šalyse investavo dideles sumas ir kalba apie nuostolius. Tačiau ar ne teisūs tie, kurie sako, kad dėl sudėtingos padėties yra atsakingi ir patys bankai?
– Atsakovai dėl sudėtingos padėties yra trys. Bankai siekė savo rinkos dalies ir iš tiesų skolino lengvai, tai dabar jie puikiai suvokia. Didžiausia burbulo problema ta, kad, kai esi jo viduje, negali to įsisąmoninti. Nuojauta yra, tačiau labai sunku būti pirmam ir sustoti, kai kiti dar šluojasi pelną skolindami. Bankai kūrė problemą. Tačiau kitoje pusėje stovi tie, kurie skolinosi. Jų suvokimas apie savo galimybes uždirbti ir grąžinti skolas dažnai buvo net labai nerealistiškas. Kai kurie žmonės vaikiškai įtikėjo, kad jų pajamos visada tik augs, ir skolinosi neklausydami jokių logiškų argumentų.
Tretieji kaltininkai – valdžios atstovai. Turėdami visus duomenys jie galėjo pasakyti – bankai elgiasi neatsakingai, visuomenė elgiasi neatsakingai. Valdžia turėjo galimybių pradurti šį burbulą – pirmiausia nekilnojamojo turto mokesčiu, bet to nepadarė nei Latvijoje, nei Lietuvoje. Išskirti vien bankų kaltę būtų neteisinga. Kalti ir jie, ir naivūs piliečiai, ir valdžios atstovai.
– Tai ką gi dabar daryti? Daugeliui politikų ir centrinių bankų atstovų mintis apie valiutos devalvavimą – lyg maras. Bijoma net minėti šį žodį garsiai, teigiant, kad kils panika. Ar galėtų devalvavimas padėti suvaldyti laisvu kritimu vis dar žemyn smengančią mūsų ekonomiką?
– Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje iš tiesų šis žodis – baisiausias tabu. Iš dalies dėl to, kad žmonės ne visai suvokia, kas tai yra. Taip, lito vertė sumažėtų, o euro išaugtų. Nukentėtų pirmiausia tie, kurie pasiskolino eurais. Tai buvo kvailas žingsnis, nes galima skolintis tik ta valiuta, kuria gauni savo pajamas. Tačiau dauguma skolinosi eurais, nes buvo pigiau. Ekonomistai įsikištų sakydami, kad paskolos litais buvo brangesnės būtent todėl, kad šios valiutos patikimumas – „su klaustuku“. Taigi devalvavimo atveju nukentėtų tokie skolininkai. Nukentėtų ir bankai, kadangi jie susidurtų su nemokių skolininkų problema. Ir kas čia tokio? Jei prisiimi riziką, žinai, jog gali tekti atsakyti ir už padarinius. Tačiau dauguma gyventojų neturi paskolų. Aktyviausiai skolinosi vidurinė klasė, ji ir nukentėtų labiausiai. Devalvacija šiems žmonėms atsilieptų skaudžiausiai. Žinoma, nukentėtų ir vargingesni sluoksniai, nes pabrangtų visos importinės prekės.
Vis dėlto reikia sau pripažinti, kad atlyginimai ir kainos kilo per staigiai, infliacija per didelė, mes praradome konkurencingumą. Tai galėtume susigrąžinti mažindami atlyginimus, didindami savo ir lietuviškų prekių konkurencingumą Vokietijoje, Švedijoje ar kitur. Žinoma, atlyginimų mažinimas skaudžiai paliečia visus ir ypač pažeidžiamiausius visuomenės sluoksnius. Tuos žmonės, kurie neprisidėjo prie ekonominių burbulų susidarymo, kurie nesiskolino. Tačiau jie yra priversti mokėti už padarinius. Aš nežinau, ar atlyginimų mažinimas – teisingiausias kelias.
Jei valdžia pasakytų, kad lito vertė mažinama 25–35 procentais, tokį pokytį šalies gyventojai ir ūkis atlaikytų gana neskausmingai. Tai yra dariusios daugelis šalių – Rusija, Baltarusija, Švedija ir kitos. Šiuo atveju labai svarbu, kad procesas būtų kontroliuojamas ir būtų išvengta panikos. Tokios kontrolės pavyzdys galėtų būti perėjimas nuo vienos lito vertės prie kitos turint Europos centrinio banko sutikimą. Būtų labai pavojinga, jei procesas būtų nekontroliuojamas ir valiuta prarastų, tarkim, 80 procentų savo vertės. Tokiu atveju smūgis gyventojams ir bankams būtų sunkiai pakeliamas. Taip yra atsitikę Argentinoje ir kai kuriose kitose šalyse.
Kita vertus, daugybė investuotojų laukia, kas bus su litu ir latu. Jie neskuba investuoti, nes dabar vis dar per brangu. Ekonomiką apėmęs visiškas štilis, kuris nenaudingas visiems. Taip, devalvavimo galbūt svarbu išvengti, tačiau reikia tvirtos, patikimos ir aiškiai išreikštos žinios iš valdžios – bus taip ir taip, pasitikėkite mumis. Tačiau ši žinia pirmiausia turi būti patikima.
– Ar Lietuva neišvengiamai žengia paskui Latviją?
– Nors viešasis sektorius Lietuvoje nėra toks išpūstas, padėtis čia vis labiau panašėja į Latvijos. Jūsų biudžetas atrodo siaubingai. Taip, Lietuva dar nesikreipė į Tarptautinį valiutos fondą (TVF), bet neabejoju, kad tai – tik laiko klausimas. Vieną dieną atsibusite ir padėtis bus kaip Latvijoje. Taip, tikriausiai būtų prasmės, jei veiksmai būtų koordinuojami. Jei valdžios atstovai pasakytų – devalvavimo nebus, mes tikime vadinamuoju vidiniu devalvavimu, kai visuose sektoriuose mažinami atlyginimai. To nebūtų įmanoma padaryti Vokietijoje, Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Tam pasipriešintų profesinės sąjungos. Tačiau Baltijos šalyse jos vis dar per silpnos. Tai ir blogai, bet kartu ir galimybė šioje sudėtingoje situacijoje, nes jūsų darbo rinka lankstesnė. Ten, kur stiprios profesinės sąjungos, visada didelis nedarbas. Stiprios profesinės sąjungos pasipriešintų atlyginimų mažinimui, vidiniam devalvavimui. Tačiau tada liktų vienintelė galimybė – lito devalvavimas.
– Vadinamieji Baltijos tigrai jau yra vadinami Europos nevykėliais. Kas nutiko, kad vertinimai ir padėtis pasikeitė taip dramatiškai?
– Euforija ūkiui kylant – įprasta investuotojų ir gyventojų būsena. Tačiau Baltijos šalių gyventojai turi blogą bruožą – jie arba neleistinai pervertina savo galimybes, arba visiškai save nuvertina. Mano nuomone, Lietuvoje vis dar labai trūksta išsilavinusių žmonių, trūksta inovacijų ir technologijų. Taip, čia gyvena daugybė gabių ir talentingų žmonių, tačiau aš kalbu apie visuomenės lygį. Šiuo požiūriu jūs smarkiai atsiliekate nuo, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių. Vis dėlto tie, kurie dabar dar turi laisvų lėšų, turėtų investuoti Baltijos šalyse. Po 15–20 metų čia bus visiškai kitoks vaizdas.
„Atgimime” skaitykite:
Valstybė ir Bažnyčia: atskirtos, bet neišskiriamos
Prezidentės inauguracija – Arkikatedroje, Vilniaus rajono savivaldybės taryboje – Kristaus Karaliaus intronizacija. Valstybės ir Bažnyčios santykius narplioja Andrius Raskazovas.
Sveikatos paslaugos tampa iššūkiu
Vyriausybė pritarė Sveikatos sistemos pertvarkos metmenims, kuriuose numatoma, kad bus mažinamas ligoninių skaičius, bet stiprinama pirminės sveikatos sistemos priežiūros grandis. Žadama, kad trejus metus sistemoje vyksiantys pakeitimai ateityje užtikrins gydymo kokybę. Kaip tai įmanoma, kai šalyje mažėja finansavimas sveikatos apsaugai? Ar tai reikš, kad už gydymą reikės prisimokėti? Ar visi ateityje jį galės įpirkti? Daugiau apie tai, Džinos Donauskaitės surengtoje diskusijoje.
S.Daukanto aikštėje – nelengva duona
Indrė Makaraitytė
Ši politinė vasara – viena iš karščiausių. Ne tik dėl naujos šalies vadovės, bet ir dėl valdančiosios koalicijos problemų. Naujajai šalies vadovei – iššūkis po iššūkio. Išvykusi į pirmuosius užsienio vizitus, Dalia Grybauskaitė pirmiausiai priekaištų iš užsienio kolegų sulaukė dėl Nepilnamečių apsaugos nuo kenksmingos informacijos įstatymo formuluočių. Grįžus – galvosopis dėl teisės aktų, turinčių keisti jėgų santykį „Leo LT“.
Laikas nuo žodžių pereiti prie darbų
Kitą dieną po Natalijos Estemirovos žūties „Atgimimas” pakalbino jos draugę ir kolegę, žinomą žurnalistę Oksaną Čelyševą, 2006 m. gavusią „Amnesty International” apdovanojimą už pavojingą gyvybei žurnalistiką, kuri tuo metu dar viešėjo Vilniuje. Žurnalistę kalbino Neringa Lašienė.
Interesai susidūrė siauroje gatvelėje
Miesto gyventojus šią vasarą nustebino Vilniaus savivaldybės eksperimentas. Verkių gatvėje įrengus dviračių taką, dalis vilniečių priversti dusti kamščiuose. Dviratininkai dėl tokio pakeitimo tik apsidžiaugė, o štai Balsių gyventojai pasipiktino ir netgi įžvelgė galimą stambiojo verslo interesų poveikį tokiam Savivaldybės sprendimui. Kieno interesai susikirto siauroje gatvelėje, aiškinasi Rasa Navickaitė.