Pirmajame matome, kad valdžios vyrai ir mūsų šalyje, ir nuvykę į užsienį beatodairiškai giriasi dideliu ekonomikos augimu, bet, deja, neįvertina, iš kur jis toks atsirado ir kaip jį išlaikyti ateityje. Jei palyginsime, kiek įmonės investuodavo tuo metu, kai investicijos nebuvo apmokestintos pelno mokesčiu, ir kiek investuoja pastaruoju metu, tai kelių kartų skirtumas turėtų kelti didelį nerimą dėl to, kokie bus Lietuvos ekonomikos augimo ištekliai jau po poros metų.
Kiekvieną dirbantį arba darbo vietas kuriantį Lietuvos pilietį turėtų nustebinti pagyros apie tai, kad Lietuvoje mokesčiai yra mažiausi. Paprasčiausiai matematiškai sudėdami 33 proc. pajamų mokestį su 31 proc. "Sodros" mokesčiu gauname 64 proc., kuriais apmokestinamos darbuotojų pajamos.
Net ir taikydami sudėtingesnį ekonominį skaičiavimą, tai yra atėmę neapmokestinamąjį minimumą, įvertinę visas lengvatas arba iš sumokamų mokesčių atėmę visas išmokas, kurias gauna mokesčių mokėtojai, vis tiek gauname tokią sumą, su kuria Lietuva yra tarp didžiausių mokesčių šalių ir lenkia daugumą ES senbuvių - net ir dideliais mokesčiais pagarsėjusias Skandinavijos šalis. Kad patikrintume, kiek šis veidrodis kreivas, reikia pavartyti praėjusiais metais atliktą oficialios ES statistikos tarnybos "Eurostat" tyrimą.
Bene kreiviausias veidrodis yra tas, kuriame vaizduojami džiūgavimai dėl tiesioginių užsienio investicijų augimo Lietuvoje. Kiekvieną tokį pareiškimą reikia papildyti tuo, kad Lietuva jau daugelį metų pralaimi kovą savo pagrindiniams konkurentams pritraukiant užsienio investicijas.
Išankstiniais duomenimis, investicijų srautas praėjusiais metais siekė 2,7 mlrd. litų ir tik nežymiai viršijo 2002 metų dydį. O pagal investicijas vienam gyventojui tiesioginių užsienio investicijų srautas Lietuvoje lieka vis dar mažiausias Baltijos šalyse. Tik privatizavimo vajus palaikė užsienio įmonių susidomėjimą Lietuva, tačiau išsekus privatizavimo fondui akivaizdžiai pasimatė, kiek komplikuota, perreguliuota, perspausta mokesčių ir patrauklumu iš kitų niekuo neišsiskirianti yra Lietuvos investicinė aplinka.
Neseniai atliktas Pasaulio banko tyrimas apie Lietuvos investicinę aplinką atskleidė labai nemalonų faktą, kad Lietuva neturi jokių privalumų, kuriais galėtų išsiskirti iš savo konkurenčių būrio. Net ir vienintelis privalumas - 15 proc. pelno mokesčio tarifas, kurį plačiai naudoja Lietuvos reklamuotojai, - visiškai nublanksta prieš Estijos reklamuojamą 0 proc. pelno mokestį.
Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad šalies ekonomiką auginę vietiniai investuotojai vis dažniau dairosi į kitas šalis, kur investicinis klimatas palankesnis nei Lietuvoje. Taigi greitai mūsų vietos investuotojai gali tapti užsienio investuotojais ir ekonomikų augintojais kitose šalyse. O "politiškai korektiškas" Pasaulio banko įvertinimas, kad investicinė aplinka Lietuvoje yra gera, turėtų tapti didžiausiu galvos skausmu šalies ekonominės ir socialinės politikos formuotojams.
Šiandien džiaugiamės pasiekta naryste NATO ir lėktuvais, saugančiais Lietuvos padangę, tačiau jei atitrauktumėm akis nuo šio kreivo veidrodžio, tai pamatytumėm, kad į Lietuvą pro "saugias" NATO ir ES sienas nesulaikoma ir vis stiprėjančia srove plūsta kontrabanda. Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad didžioji dauguma lietuvių neperka kontrabandinių prekių tik todėl, kad nežino kur jų gauti!
Tokia padėtis rodo, kad iki ES minimumų pakelti beveik visi akcizų tarifai tapo tikrais maksimumais mūsų ir kitų su Rusija, Baltarusija ir Ukraina besiribojančių šalių rinkoms. Dėl menkų pajamų kainoms jautrius vartotojus tokia padėtis verčia rizikuoti sveikata ir net gyvybe.
Lietuva galėtų imtis iniciatyvos ir paaiškinti kitoms ES narėms, kad apie 1990 metus skaičiuoti ir nustatyti akcizų minimumai yra per aukšti naujoms ir daug mažesnę perkamąją galią turinčioms šalims. Reikia suskubti tai padaryti, nes ES ir NATO mūsų politikus ir sienas saugančius pareigūnus už kiauras sienas pagal plauką nepaglostys.
Nemažiau kreivas yra ir nuomonę apie Lietuvą kaip tranzito valstybę atspindintis veidrodis. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje deklaruojama, kad mūsų šalis yra tranzito valstybė - tiltas tarp Rytų ir Vakarų, jūrinė valstybė. Turint galvoje mūsų geografinę padėtį ir neblogą transporto infrastruktūrą galima būtų teigti, kad teoriškai taip yra, tačiau praktika rodo, kad mes geriausiu atveju galime vadintis neblogų kelių ir geležinkelių valstybe.
Skaičiai rodo, kad nuo 2000 m. tranzitinių krovinių srautas per Klaipėdos uostą nuolatos mažėjo, o krova vien per praėjusius metus sumažėjo 4 proc. Per tą laiką aplinkinės šalys sugebėjo uždirbti iš Lietuvos neapdairumo ir sukurti logistikos ir transportavimo sistemas, duodančias uždarbį ir uostams, ir logistikos centrams, ir kelių transportui, ir geležinkeliams. Jei tokia padėtis tęsis ir toliau, dėl mąsto ekonomikos principo poveikio aplinkinių šalių transporto infrastruktūrai Lietuva visiems laikams galės pamiršti tranzito valstybės pavadinimą arba jį palikti vienintelei įmonei - Lietuvos geležinkeliams.
Stipriai iškreiptą padėtį rodo ir Lietuvos energetikos veidrodis. Neleistinai uždelstas privatizavimas ir politinės diplomatijos fiasko atvedė prie šalies "atominio nusiginklavimo" ir nesukūrė beveik jokių alternatyvų energetinei priklausomybei nuo Rusijos. Nuo Rusijos atsiskyrėme politiškai, tačiau likome prie jos stipriai prisirišę elektros, dujų ir naftos saitais. Šie ryšiai tokie stiprūs todėl, kad per 14 metų šios sritys nebuvo greitai ir visiškai privatizuotos, dominavo valstybinis protekcionizmas ir privati iniciatyva negalėjo sukurti alternatyvų elektros, dujų ir naftos tiekimui.
Be viso to, ilgus metus vykdytas populistinis kainų reguliavimas ir vėlyvas privatizavimas paliko energetikos infrastruktūros įmones be reikalingų investicijų. Už energijos tiekimo stabilumą ir patikimumą vis tiek reikės anksčiau ar vėliau sumokėti, tik štai bėda, kad tada reikės mokėti daug daugiau ir per trumpesnį laikotarpį.
Toks problemų nukėlimas į ateitį būdingas visoms buvusioms Lietuvos valdžioms, nes valdžios stabilumas ir išlaikymas visada buvo prioritetas, kai reikėdavo rinktis tarp reformos ir rizikos prarasti populiarumą ir valdžią. Kreivų veidrodžių pilna sveikatos apsaugos, švietimo, viešojo administravimo ir socialinės apsaugos srityse. Šiandien lieka tik laukti, kol nukris iliuzijų šydas ir į problemas bus pažvelgta konstruktyviai.