Kvalifikuotų darbuotojų poreikis darbdaviui bei ypač tokių darbuotojų (ypatingai disponuojančių ūkio subjekto komercine paslaptimi) „praradimas“ ne retai sukelia daug finansinių ir sėkmingai ūkinei veiklai reikalingos informacijos praradimo nuostolių.
Kvalifikuoti darbuotojai jau tampa veiksniu, galinčiu įtakoti konkurenciją bei sėkmingo verslo prielaida. Todėl viena iš praktikoje paplitusių galimybių darbdaviui apsisaugoti nuo kvalifikuoto darbuotojo ir jo disponuojamos informacijos praradimo - konkurencijos draudimo sąlygos darbo sutartyse.
Didžiojoje dalyje tokių sutarčių yra įrašyta tokia nuostata, kaip draudimas darbuotojui darbo sutarties galiojimo metu bei nustatytą terminą (paprastai 2 ar 3 metus) po darbo sutarties nutraukimo dirbti kitose įmonėse, kurios užsiima panašia ūkine veikla kaip ir buvęs darbdavys, taip pat draudimas steigti įmones ar kitokiu būdu konkuruoti su buvusiu darbdaviu toje pačioje ūkinėje veikloje, už šių draudimu nesilaikymą nustatant pinigines sankcijas.
Paprastai darbuotojai, sudarydami tokią darbo sutartį neturi galimybės įtakoti tokių jos sąlygų. Kyla klausimas dėl konkurencijos draudimo sąlygų teisėtumo ir teisinių pasekmių darbuotojui.
Konkurencijos draudimo sąlygų teisinės pasekmės
Konkurencinių sąlygų buvimas darbo sutartyse yra labai įdomus ir diskutuotinas klausimas teisės doktrinoje, tačiau kaip elgtis darbuotojui, kuris pasirašė tokią darbo sutartį, bet vienokios ar kitokios sąlygos (geresnis kito darbdavio pasiūlymas, noras pradėti savo verslą panašioje ar adekvačioje ūkinėje veikloje ir t.t.) nulėmė jo ketinimą šią darbo sutartį nutraukti.
Mūsų nuomone, viena paprasčiausių problemos sprendimo būdų – susitarti su darbdaviu prieš nutraukiant darbo sutartį dėl darbo sutarties pakeitimo arba tam tikros darbo sutarties nuostatos negaliojimo (išnaudojant ir nustatytą individualių darbo ginčų nagrinėjimo procedūrą).
Toks sprendimo būdas yra galimas, nes Darbo kodeksas numato, kad kai įstatymai tiesiogiai nedraudžia, subjektai vadovaudamiesi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais patys susitarimo būdu gali nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Tačiau ką daryti, kai darbdavys nesutinka su tokiu problemos sprendimo būdu ir „grasina piniginėmis sankcijomis“.
Konkurencijos draudimo sąlygų Darbo kodeksas tiesiogiai nereglamentuoja, tačiau jo nuostatos yra svarbios sprendžiant ar tokios sąlygos yra teisėtos. Civilinis kodeksas nustato, kad Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Sandorių negaliojimą reglamentuoja civilinės teisės normos, tuo tarpu galiojančiame Darbo kodekse darbo sutarties negaliojimo pagrindų nenumatyta.
Civiliniame kodekse numatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką bei sąlygas.
Mūsų nuomone, praktikoje didelėje dalyje darbo sutarčių nustatytos konkurenciją draudžiančios nuostatos yra niekinės ir negaliojančios, nes prieštarauja imperatyvioms teisės normoms – t.y. asmens teisei laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
Paprastai darbdavys su visais darbuotojais darbo sutartyse nustato aukščiau minimą sąlygą, t.y. tiek su kvalifikuotais specialistais, tiek ir su kitais darbuotojais – nekvalifikuotais darbininkais, kurie visai nesusiję su ūkio subjekto disponuojama komercine paslaptimi ir net nežino apie tokios informacijos egzistavimą.
Pagaliau, atsižvelgti reikia ne tik į darbuotojo kvalifikaciją, bet ir įsidarbinimo (naujo verslo) galimybes, į realios žalos kilimo darbdaviui tikimybę ir darbuotojo įsipareigojimo adekvatumą, realiai saugotinos informacijos egzistavimą ir jos formalizavimo aplinkybes, kompensavimo darbuotojui mechanizmo dėl negalėjimo konkuruoti sąlygas, darbuotojo materialinę padėtį, darbo sutarties sudarymo aplinkybes ir kita.
Teismas, nagrinėdamas tokį ginčą ir nustatęs, kad minėta konkuravimo draudimo sąlyga prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, turėtų tokios niekinės sąlygos faktą konstatuoti ex officio (savo iniciatyva).
Daugeliu atvejų tokios sąlygos teismo gali būti pakeistos ar pripažintos negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) pagal darbuotojo reikalavimą bendraisiais sandorių nuginčijimo pagrindais.
Civilinio kodekso normos numato, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą ir pažeidė šalių interesų pusiausvyrą.
Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.
Šios nuostatos taip pat taikomos ir darbo sutartims, atsižvelgiant į darbo sutarties prigimtį ir tikslą. Tarp šalių susiklosčius darbo teisiniams santykiams, tačiau darbo sutarčiai sudarytai esant esminei šalių nelygybei, nuo darbo sutarties negalima atsisakyti, kadangi esant darbo teisiniams santykiams įstatymas imperatyviai reikalauja darbo sutarties. Tačiau darbuotojas gali kreiptis į teismą dėl tokios sąlygos pripažinimo negaliojančia arba atitinkamo pakeitimo, kad ji atitiktų sąžiningumo ir protingumo principus.
Teismas, išnagrinėjęs darbo sutartį ar atskirą jos sąlygą (atsižvelgiant į darbuotojo kvalifikaciją, įsidarbinimo galimybes, realios žalos kilimo darbdaviui galimybę ir kita), ir nustatęs įstatymo numatytus pagrindus, gali arba pripažinti tokia sąlygą negaliojančia arba atitinkamai ją pakeisti, kad darbo sutarties sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingumo principus.
Pateikta informacija yra bendro pobūdžio, ja neturi būti remiamasi kaip galutine teisine nuomone ar konsultacija.
Konsultacijas rengia advokatų kontora "A.Kalytis ir partneriai", Vilnius, tel. 8 5 273 86 45.