Pasak Lietuvos šilumos tiekimo asociacijos atstovų, centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT), kaip parodė daugelio Vakarų Europos šalių patirtis, — gyventojams priimtiniausias aprūpinimo šiluma būdas, skaičiuojantis savo egzistavimo pradžią nuo 1876 m. JAV.
Lietuvoje CŠT pradžia laikoma 1947 m. birželio 7 d., kai Kaune iš Petrašiūnų šiluminės elektrinės buvo pradėtas tiekti garas popieriaus fabrikui. 1948 m. iš šios elektrinės pradėtas tiekti ir karštas vanduo gyvenamiesiems namams, esantiems Tunelio g. (dabar K. Baršausko g.), šildyti. 1949–1955 m. pradėtos naudoti pirmosios CŠT sistemos Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Vėlesniais metais CŠT Lietuvoje buvo sparčiai plėtojamas, ir jau 1990 m. iš esmės buvo pasiektas tas lygis, kurį turime dabar.
Kokie CŠT pranašumai? Pirma, pašalinamas gaisrų pavojus dėl šildymo sistemų, ko negalima pasakyti apie kitus šildymo būdus, kai pastate deginamas bet koks kuras. Antra, patogumas, be to, neužimamas naudingasis patalpų plotas kuro deginimo įrenginiais, mažesnės kapitalinės investicijos į patalpų šildymo įrangą.
Klaidinga politika
CŠT akivaizdžiai pranašesnis nei kiti šildymo būdai, tačiau kartu ir brangesnis. O ten, kur dideli pinigai, gausu ir politikos.
Seimo Audito komiteto 2007 m. pradžioje atliktose Šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo parlamentinio tyrimo išvadose rašoma, kad būtina nedelsiant tobulinti šilumos tiekimą reglamentuojančius teisės aktus, pradedant nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijų atskyrimo. Šilumos ir karšto vandens kainos nustatymas turi būti aiškus ir skaidrus, teisės aktuose turi būti tiksliai nurodyti įtaką kainai darantys veiksniai ir jų vertinimo metodai, apribota Kainų komisijos diskrecija.
Seimas yra pasiūlęs Lietuvos Respublikos (LR) Vyriausybei atskirti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vykdomas centralizuotai tiekiamos šilumos kainų nustatymo metodikos rengimo, tvirtinimo ir vykdymo kontrolės funkcijas, jas paskirstant skirtingoms institucijoms.
Deja, nei buvusi, nei esama Vyriausybė nesiruošia šio nutarimo vykdyti.
„Galima atsakingai teigti, kad atitinkamoms struktūroms naudinga, kad šilumos kainos nustatymas būtų nesuprantamas eiliniams vartotojams, neskaidrus, kad šilumos kainų nustatymo metodikas rengtų Kainų komisija, neturinti kvalifikuotų ekspertų, — įsitikinęs Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas Antanas Miškinis. — Buvusio energetikos ministro A. Stasiukyno nuomone, Vilniuje šilumos kaina gali būti ir 7 centai, nes šiluma gaminama kogeneracinėje jėgainėje. O šilumos ir elektros kainų skirstymo metodika kogeneracinėse jėgainėse iki šiol neparengta.“
Pastaruoju metu pasipylusi siūlomų Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų lavina bando taisyti padėtį, tačiau mažai vilties, kad tai iš esmės ją pakeis, nes, pasak A. Miškinio, pasiūlymus teikia ne ekspertai. „Nebandoma iš esmės keisti šilumos kainos struktūros, atsisakant bazinių šilumos kainų, galiojančių kelerius metus, — sako Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas. — Tik šilumos kainų metodikų rengimo pašalinimas iš Kainų komisijos kompetencijos gali pradėti iš esmės keisti padėtį, tačiau to nedaroma, kas, be abejo, naudinga elektros ir dujų monopolininkams. Vartotojams tai tik kenkia.“
Laiku nepriimtos įstatymų pataisos privertė gyventojus daugiau mokėti už šildymą. Akivaizdu, kad per pusmetį dujų kaina sumažėjo apie 40 proc. (prognozuojama, kad gegužę ji sieks 610, birželį — 580 litų už 1 tūkst. kubinių metrų), tačiau kainos už šildymą tik augo.
Pingant kurui, Estijos sostinėje Taline centrinis šildymas gyventojams jau sausį atpigo 9 proc., vasarį ir kovą — 8 procentais. Latvijos sostinėje Rygoje gegužę šilumos energijos tarifai bus 19 proc. mažesni nei praėjusių metų spalį. Kada pokyčiai ateis iki mūsų, lieka neaišku.
Reikia renovacijos?
Nors visiems kiekvieno Lietuvos miesto gyventojams nustatoma, kaip supratote, neobjektyviai auganti vienoda šilumos kaina, šilumos energijos išlaidos skiriasi, net priklausomai nuo to, kokiame name gyvenate. Paklausite kodėl? Atsakymas paprastas — už šilumą mokama tiek, kiek jos suvartojama. Pasak Lietuvos šilumos tiekimo asociacijos atstovų, mokesčiai už šilumą priklauso nuo daugiabučio gyvenamojo namo būklės: jei namai nesandarūs, energijos šildymui sunaudojama daugiau, taigi ir mokesčiai už šilumą didesni.
„Senos statybos daugiabučių namų gyventojai už šilumą priversti mokėti 2–3, kai kur net iki 10 kartų daugiau nei gyvenantieji naujuose, šilumą tausojančiuose daugiabučiuose, — teigia Lietuvos šilumos tiekimo asociacijos atstovai. — Remiantis Lietuvos energetikos specialistų atliktų tyrimų išvadomis, didžiausios ekonominės naudos pasiekiama įgyvendinant kompleksinę pastatų renovaciją.“
LR aplinkos ministerijos duomenimis, iš dalies renovuotų daugiabučių gyvenamųjų namų Lietuvoje yra apie 700. Tačiau tai tesudaro tik 2 proc. visų (45 000) Lietuvoje esančių daugiabučių namų, kuriuose gyvena dauguma šalies gyventojų.
Tačiau tai tik viena gana plačiai paplitusi nuomonė. Yra manančiųjų ir kitaip. Kitos pozicijos laikosi A. Miškinis. „Daugiabučio namo renovacija, arba atnaujinimas, šiuo metu iš esmės yra namo apšiltinimas, — teigia A. Miškinis. — Pakeičiami langai, laiptinių durys, apšiltinamos sienos ir stogas, įstiklinami balkonai. Teoriškai šilumos sunaudojimas turėtų sumažėti — valdžia tikisi, kad 50 proc., tačiau tikslių duomenų nėra.“
Nėra pabrėžiama ir atsakomybė už gyventojų sveikatą. „Sumontavus stiklo blokų langus butuose, padidėja drėgnis ir angliarūgštės kiekis, nes butuose neįrengtos oro keitimo sistemos, — pastebi Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas. — Šiluma, be abejo, tausojama, tačiau kiek ir ar ne gyventojų sveikata, valdžia nėra pateikusi jokios oficialios pozicijos ir patikimos informacijos — yra tik įvairių „ekspertų“ pateikta prieštaringa medžiaga, nekelianti nė mažiausio pasitikėjimo.“
Iš kitos pusės...
O dabar pažvelkime į problemą kitaip. Ar esate ką nors girdėję apie vienanarę ar dvinarę kainą už šilumą? Taikant vienanarę šilumos kainą, vartotojai moka už per ataskaitinį laikotarpį suvartotą šilumos energiją.
Taikant dvinarę kainą, vartotojai kiekvieną mėnesį moka pastovų mokestį už vidutinę vartojimo galią ir kintamą mažesnį mokestį už suvartotą šilumos energiją. Metinė sumokėta suma abiem atvejais būtų ta pati, skirtųsi tik mokėjimo sumų paskirstymas per metus. Taikant dvinarę kainą, mokėjimai paskirstomi tolygiau. Šis būdas priimtinesnis vartotojams, norintiems subalansuoti savo piniginius srautus ir neturėti itin didelių išlaidų šildymo sezono metu.
Šilumos vartotojas turi teisę pasirinkti vienanarę arba dvinarę kainą — reikia pateikti prašymą šilumos tiekėjui prieš vieną mėnesį ne šildymo sezono metu. Vartotojui nepareiškus pageidavimo dėl šilumos kainos taikymo, taikoma vienanarė šilumos kaina.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo gana painu, be to, sunku įžvelgti naudą. Tam, kad būtų aiškiau, pasitelkime Seimo Audito komiteto 2007 m. pradžioje atlikto Šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo parlamentinio tyrimo išvadas.
Šilumos vartotojas gali pasirinkti mokėti vienanarę arba dvinarę kainą, tačiau, kaip pažymi Valstybės kontrolė valstybinio audito ataskaitoje, šilumos tiekėjai taiko tik vienanarę kainą dėl negatyvaus vartotojų požiūrio į dvinarės kainos taikymą.
Kaip jau minėjome, nors dvinarės kainos taikymas greitai nesumažina vartotojų išlaidų už šilumą, tačiau mokėjimai pasiskirsto tolygiau per šildymo ir nešildymo sezonus. Todėl vasarą vartotojas mokėtų daugiau nei pasirinkęs vienanarės kainos metodą, o žiemą — mažiau. Tačiau dvinarė kaina turi trūkumų — nepakankamai skatina gyventojus diegti technines šilumos tausojimo priemones, pavyzdžiui, apšiltinti butus.
Tokia yra oficiali Valstybės kontrolės išvada. „Akivaizdu, kad Vyriausybės pateiktas daugiabučių namų renovacijos planas visų pirma yra bankų ir statybos įmonių verslo gaivinimo planas“, — įsitikinęs A. Miškinis.
Renovacijos nauda šildymo tausojimui abejoja ir savaitraščio „Pensioner“ vyriausiasis redaktorius Josifas Useris. Jis palygino vieno kvadratinio metro kainą už šildymą plačiai savo renovacija pagarsėjusiame name, esančiame Žirmūnų gatvėje su 1963 m. statytu ir nerenovuotu namu Antakalnyje. „Kainų skirtumas nėra didelis“, - pastebi I. Usseris. – Žirmūnų gatvės namas renovuotas prieš keletą metų, o štai Antakalnyje esantis panelinis namas netgi yra išlaikęs autentiškus medinius langus, tačiau kainų skirtumas tėra keliasdešimt centų, o štai kitur, pavyzdžiui Žemaitės gatvėje, kaina gali būti brangesnė ir keliais litais už kvadratinį metrą.“ Žurnalistas daro išvadą, jog viskas priklauso nuo to, kas aptarnauja name esantį šilumos mazgą. Pasak I. Usserio, kuo mažesnė įmonė, tuo reguliariau ji kontroliuoja šilumos teikimą konkrečiam gyvenamajam namui.
Prižiūrėtojų nėra?
I.Usserio žodžiuose yra tiesos ir tuojau pat paaiškinsime, kodėl. Daugiabučio namo šilumos ūkis susideda iš namo šildymo ir karšto vandens sistemos ir šilumos punkto.
Pagal šilumos ūkio įstatymą namo šildymo ir karšto vandens sistema ir šilumos punktas turi būti privalomai prižiūrimi. „Vilniuje kol kas situacija tokia– ir namų šildymo ir karšto vandens sistemas, ir šilumos punktus, kurie yra šilumos tiekėjo nuosavybė, „prižiūri“ ir mokestį ima savivaldybės paskirti administratoriai, kurie tai daro dvigubai neteisėtai – už svetimos nuosavybės priežiūrą ima mokestį“, - aiškina A. Miškinis. - Be to, savivaldybės paskirtas administratorius pagal CK nuostatas pats negali vykdyti priežiūros darbų, o turi samdyti prižiūrėtoją. Dėl tokios padėties priežiūra iš esmės nevykdoma, tad butai dažniausiai peršildomi. Šilumos tiekėjas šiuo atveju niekuo dėtas, vartotojams kaina už šildymą ūgteli dėl netinkamos priežiūros.“
Pasak pašnekovo, bendrijose dažniausiai prižiūrėtojo taip pat nėra, o šilumos punktais rūpinasi, sakykime, bendrijos pirmininkas. Rezultatas tas pats – butai peršildomi.
Anksčiau minėtas savaitraštis „Pensioner“ pavyzdine įmone paskelbė „Autokoną“, kuri tik už 10 ct/m2 apsiima prižiūrėti namų šildymo ir karšto vandens sistemas ir šilumos punktus. Tačiau tokių įmonių paslaugomis mažai kas naudojasi. „Namų bendrijos taupo pinigus, o savivaldybės paskirtiems administratoriams ši priežiūra yra pasipelnijimo šaltinis, nes priežiūros iš esmės jie neatlieka, o pinigus gauna“, - sako A. Miškinis. - Kainų komisija jau yra patvirtinusi naują „Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodiką“, pagal kurią šilumos tiekėjai turės patys prisižiūrėti šilumos punktus ir reguliuoti butų apšildymą - savivaldybių paskirti administratoriai ir bendrijos turėtų kontroliuoti kaip namai apšildomi. Jeigu visa tai suveiks, šilumos sunaudojimas turėtų sumažėti.“
Tiesa, prieš tai sutvarkius bendrojo naudojimo patalpas, laiptinių duris, tambūrus, rūsių langus, nuėmus papildomai pastatytus radiatorius.