Keblumų iškyla tais atvejais, kai daikto savininkas nėra žinomas. Tada daiktą radęs asmuo privalo per savaitę pranešti apie radinį policijai. Šios pareigos pažeidimas atima teisę į atlyginimą už radimą. Radėjas, pranešęs policijai apie radinį, gali pasirinkti, ar daiktą saugosiąs pats ar perduos jį saugoti policijai.
Radinį saugoti būtina šešis mėnesius ir visą saugojimo laikotarpį draudžiama juo naudotis. Taigi asmuo radęs, pavyzdžiui, dviratį ir nusprendęs, kad jį saugos pats, negali juo važinėti ar leisti tai daryti kitiems. Jei daiktu buvo naudojamasi, atsiradęs tikrasis savininkas galės prašyti atlyginti tokiais veiksmais daiktui padarytą žalą, t.y. kompensuoti jo būklės pablogėjimą.
Jei per šešis mėnesius paaiškėja, kas yra daikto savininkas, saugotojas privalo jį grąžinti, bet savininkas prieš tai turi atlyginti daikto išlaikymo (saugojimo) ir kitas su radiniu susijusias išlaidas.
Nepavykus nustatyti tikrojo daikto savininko, radinys pereina jį radusio asmens nuosavybėn, tačiau prieš tai, jei daiktas buvo perduotas saugoti policijai, radėjas privalo atlyginti minėtas išlaidas, kurių turėjo saugotojas. Tokias išlaidas atlyginti atsisakius, radinys pereina valstybės nuosavybėn. Tokiu atveju radėjas gali reikalauti jo patirtų išlaidų, susijusių su radiniu (pvz., daikto pristatymo į policiją kaštų), atlyginimo.
Kiek kitaip yra tuo atveju, kai randamas greitai gendantis daiktas, kurio išsaugoti įstatymų numatytą šešių mėnesių terminą neįmanoma.
Asmens pareiga pranešti policijai apie rastą daiktą išlieka, tačiau jis nėra saugojamas, o policija, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucija imasi priemonių, kad daiktas būtų parduotas, o už jį gauti pinigai būtų išsaugoti pametusiam arba radusiam asmeniui. Jei tokio daikto realizuoti nėra galimybės, jis sunaikinamas.
Pinigai, išskaičiavus turėtas išlaidas, gražinami savininkui, o jei šis nepaaiškėja per šešis mėnesius – radėjui.
Pažymėtina, kad asmuo, radęs daiktą, turi teisę į atlyginimą už daikto radimą. Tokį atlyginimą radėjas gali gauti tik tinkamai įvykdęs savo pareigas laiku pranešti policijai apie daikto radimą ir perdavęs jį saugoti arba saugojęs pats.
Tikrasis daikto savininkas visų pirma turi atlyginti radėjo patirtas su radiniu susijusias išlaidas ir sumokėti atlyginimą už daikto radimą. Įstatymas numato minimalų tokio atlyginimo dydį.
Radėjui turi būti sumokamas penkių procentų rastojo daikto vertės dydžio užmokestis. Ši taisyklė netaikoma, jei daiktą pametęs asmuo viešai buvo pažadėjęs didesnį atlygį arba dėl didesnės sumos susitarė su daiktą radusiu asmeniu.
O kaip derėtų elgtis radus lobį? Kam jis priklauso?
Pirmiausia reikia apibrėžti, kas laikoma lobiu. Lobis – tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo.
Jei lobį asmuo rado jam pačiam priklausančiame žemės sklype ar kokiame nors kitame daikte, rasti pinigai ar kiti vertingi daiktai tampa jo nuosavybe. Nors svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte lobio ieškoti draudžiama, gali pasitaikyti atvejų, kad lobis atsitiktinai randamas kitam asmeniui priklausančioje žemėje ar daikte.
Tokiu atveju radėjas turi teisė į ketvirtadalį lobio, o likusi dalis tenka daikto ar žemės sklypo, kur lobis buvo paslėptas, savininkui. Pastarasis ir radėjas gali susitarti ir kitaip, tik svarbu žinoti tai, kad toks susitarimas turi būti rašytinis.
Tokia pati taisyklė taikoma ir tada, kai radėjas turėjo išankstinį daikto, kuriame bus ieškoma, savininko leidimą ieškoti lobio.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lobį radęs asmuo neįgyja teisės į jį ar jo dalį, jei vertybių kasimas arba ieškojimas priklauso tarnybinėms jo pareigoms.
Gali atsitiki ir taip, kad rastas lobis turi ypatingą kultūrinę, istorinę ar archeologinę vertę. Tokiu atveju jis pagal įstatymą gali būti paimamas visuomenės poreikiams, bet asmenims, turintiems teisę į visą lobį ar jo dalį, turi būti teisingai atlyginama. Dėl atlyginimo dydžio tariamasi, o nepavykus susitarti konkretų dydį nustato teismas.
Straipsnyje išdėstyta nuomonė nepretenduoja į absoliučią tiesą. Tai autoriaus nuomonė aktualiu klausimu, grindžiama Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu, kuriai pritarti ar ne, yra kiekvieno asmens teisė.
Konsultacijas rengia VšĮ “Vilniaus universiteto Teisės klinika” – nemokamos teisinės konsultacijos, Vilnius, Vilniaus g. 25; tel: 8 (5) 231 28 00; el.paštas: teises.klinika@tf.vu.lt ; www.teisesklinika.lt