Pirma, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2004 m. balandžio 15 d. administracinėje byloje Nr.: A-10-375-04 konstatavo, kad „nemokamos atostogos yra tikslinės. Jos gali būti suteikiamos tik įstatymo numatytais atvejais (Darbo kodekso 184 str.). Byloje nustatyta, kad nemokamas atostogas pareiškėjas iš karto suteikė visiems padalinio darbuotojams. Darbuotojų rašytuose pareiškimuose tokių atostogų tikslas nenurodytas. Išleidus darbuotojus nemokamų atostogų, tame gamybiniame padalinyje gamyba nevyko. Todėl teismas padarė pagrįstas išvadas, kad ne dėl nuo darbuotojų priklausančių priežasčių, o dėl gamybinių ar kitokių objektyvių priežasčių susidarė tokia situacija, kai darbuotojams negalėjo būti suteikiamas darbas, sulygtas darbo sutartyje. Tokiu atveju, pagal DK 122 straipsnio reikalavimus turėjo būti skelbiama prastova, o darbuotojams už darbą apmokama pagal Darbo kodekso 195 str. reikalavimus“.
Kitoje 2004 m. vasario 23 d. administracinėje byloje Nr.: N-09-198-04 LVAT konstatavo, kad „darbuotojams buvo suteikiamos nemokamos atostogos, kai darbuotojai tokio pageidavimo realiai nepareikšdavo. Prašymų tekstuose jokių priežasčių nebuvo nurodyta. Todėl teismas vertino situacijos visumą tiek teisės prasme, tiek pagal faktinių aplinkybių visumą. Teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, nesprendė ar DK 184 str. l d. neišvardintais atvejais nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik esant kolektyvinėje darbo sutartyje numatytais atvejais ar panašiai. DK 184 str. turinio aiškinimasis nėra šio proceso svarstymo dalyku.“
Taigi iš minėtų LVAT sprendimų darytina išvada, kad nemokamų atostogų suteikimas priklauso ne nuo DK 184 str. išvardintų atvejų, o nuo to, koks nemokamų atostogų tikslas, dėl kokių priežasčių darbuotojui reikia tokių atostogų ir ar realiai egzistuoja toks darbuotojo pageidavimas.
Pažymėtina, kad VDI konsultacijoje nurodytos LVAT 2003 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. 857/03 nepavyko rasti per viešas paieškos sistemas.
Antra, DK 185 str. numato, kad kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja šis Kodeksas. Taigi remiantis Darbo kodekso 185 str. darbdavys ir darbuotojas gali susitarti bei įrašyti į darbo sutartį, kad: “Remdamosi DK 185 str. šalys susitaria, kad esant darbuotojo prašymui ir darbdaviui sutikus, papildomos nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ir kitais nei DK 184 str. numatytais atvejais“. Šiuo atveju svarbu, kad būtų įvardintos priežastys ir aiškiai išreikšta darbuotojo valia dėl nemokamų atostogų suteikimo.
Ieškant sprendimo, neprieštaraujančio VDI pozicijai, esant tokiam darbuotojo ir darbdavio susitarimui darbo sutartyje, darbdaviui sutikus dėl darbuotojo prašymo ir išleidus jį nemokamų atostogų, darbdavys darbo laiko apskaitos žiniaraštyje tokias atostogas galėtų žymėti skiltyje „Kitų rūšių atostogos“, pagrindas - DK 185 str., sutartinis žymėjimas – „KR“ (vietoj įrašų skiltyje „Nemokamos atostogos“, pagrindas - DK 184 str., sutartinis žymėjimas – „NA“).
Trečia, DK 143 str. 2 d. 2 p. nustato, kad į darbo laiką neįeina neatvykimas į darbą administracijos leidimu. Tokiu atveju darbo laiko apskaitos žiniaraštyje neatvykimas žymimas skiltyje „Neatvykimas į darbą administracijai leidus“, pagrindas – DK 143 str. 2 d. 2 punktas, sutartinis žymėjimas – „ND“. Nei DK, nei kiti norminiai teisės aktai nenumato neatvykimo į darbą administracijos leidimu pagrindų bei nereglamentuoja minėto neatvykimo į darbą trukmės. Vadovaujantis DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktu, neatvykimas į darbą administracijos leidimu nėra įskaitomas į darbo laiką (pastaba: pagal DK 170 str. į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų). Kadangi galiojantys norminiai teisės aktai tokio neatvykimo trukmės nereglamentuoja, ji yra nustatoma šalių susitarimu.
Neatvykimo į darbą administracijos leidimu laikotarpį tikslinga įforminti įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo įsakymu ar kitu lokaliu teisės aktu. Vadovaujantis DK 4 straipsnio 4 dalimi, tais atvejais, kai DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taigi iš esmės neatvykimas į darbą administracijos leidimu yra kaip ir nemokamos atostogos darbdavio ir darbuotojo susitarimu atvejais, nenumatytais DK 184 str. Vėlgi kaip ir nemokamų atostogų atveju, egzistuoja tas pats aspektas, kad neatvykimas į darbą administracijai leidus, kai į darbą neatvyksta ne vienas, o keletas ar visi įmonės ar padalinio darbuotojai, gali būti vertinamas kaip prastova, o darbuotojams už darbą turi būti apmokama pagal DK 195 str. reikalavimus.
Ketvirta, atsižvelgiant į DK 184 str. 1 d. formuluotę „Darbuotojo reikalavimu nemokamos atostogos suteikiamos...“ bei į šio straipsnio 2 d. formuluotę „nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka“, galima traktuoti, kad kitos priežastys, kada darbuotojo reikalavimu turi būti darbuotojui suteikiamos nemokamos atostogos, turi būti nustatytos kolektyvinėje sutartyje, priešingu atveju darbdavys jų darbuotojui suteikti neprivalo. Iš to galima teigti, kad DK 184 str. numato ne teisę, o darbdavio pareigą DK 184 str. nurodytais atvejais suteikti atostogas, t.y. darbdavys esant tokioms sąlygoms pasirinkimo neturi. Kitais atvejais, esant šalių susitarimui, nemokamų atostogų suteikimas darbuotojui galimas.
Apibendrinant galime teigti, kad jei darbuotojas nurodo, koks nemokamų atostogų tikslas, dėl kokių priežasčių darbuotojui reikia tokių atostogų ir realiai egzistuoja toks darbuotojo pageidavimas, darbdavys gali darbuotojui suteikti jo prašomos trukmės nemokamas atostogas. Siekiant pagrįsti tokio susitarimo legalumą, rekomenduotina darbo sutartyje numatyti, kad „esant darbuotojo prašymui ir darbdaviui sutikus, papildomos nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ir kitais nei DK 184 str. numatytais atvejais“.