Konstituciniame Teisme dirba devyni žmonės, ir jie visi įneša indėlį. Aišku, tie devyni žmonės ateina su savo matymu, su savo Konstitucijos skaitymu, bet kartu jie vienas kitą kažkiek atsveria. Todėl nemanau, kad trijų individų buvimas yra pagrindas revoliuciniams pasikeitimams.
Konstitucinės teisės doktrina yra gyvas organizmas, sakoma, kad ji auga kaip koralas. Rytoj tos teisės bus daugiau negu šiandien. Svarbiausia yra statant šitą didžiulį pastatą - konstitucinę jurisprudenciją - negriauti pamatų. Kol nebuvau Konstituciniame Teisme, aš pats skeptiškai viešai vertinau kai kuriuos Teismo argumentus. Bet atėjęs į Konstitucinį Teismą turi pripažinti, kad tai yra konstitucinė teisė. Nes jei sugriausi šitą pamatą ir pasiūlysi kažką kito - nepamiršk, kad kiti sugriaus ir tai, ką tu pastatei. Tada valstybėje nebūtų stabilumo - jei mes neturime stabilios Konstitucijos, neturime jokio pagrindo po kojom.
Ar reikia keisti dabartinę Konstituciją?
Aš kol kas neteikiu ir neteiksiu jokio pasiūlymo. Manau, kad su šita Konstitucija galima kuo puikiausiai gyventi.
Aišku, yra Konstitucijoje nuostatų, kurias galima pakeisti ir galbūt reikia pakeisti, jei Tauta nusprendžia, kad jos trukdo gyventi. Ne taip seniai tapom Europos Sąjungos (ES) nariais - tam reikėjo Konstitucijos pataisos. Arba savivaldybių tarybų rinkimai - Konstitucijos autoriai buvo sumanę, kad tarybos renkamos kas dvejus metus. Bet paskui buvo suprasta, kad ta valdžia nelabai ką spėja nuveikti, todėl kadencija buvo pratęsta iki trejų, vėliau - iki ketverių metų.
Tačiau kai kurios iniciatyvos, kurios yra populiarios visuomenėje, ir kurias stumia kai kurie politikai, yra nukreiptos į kažkokią nežinią, kartais netgi į chaosą. Pavyzdžiui, iniciatyva dėl tiesioginių merų rinkimų. Šitokiom nuostatom galima visiškai sugriauti konstitucinę logiką. Negali ir neturi būti savivaldos lygiu dviejų institucijų, kurios turėtų konkuruojantį legitimumą - kalbu apie Tarybą ir merą. Darydami Konstitucijos pataisą nesusitarę, kas yra meras ar kokia bus jo kompetencija, rizikuojame, kad prieš kiekvienus rinkimus, priklausomai nuo to, kokia bus dauguma Seime ir svarbiausiuose Lietuvos miestuose, bus pertvarkomi įstatymai, atimantys tam tikrą kompetenciją iš mero ir pridedantys Tarybai, arba atvirkščiai. Aš manau, kad intervencijos į Konstituciją šioje vietoje daryti nereikia.
Konstitucinio Teismo nutarimai dažnai sukelia politikų susierzinimą. Dėl ko taip įvyksta ir ar įmanoma to išvengti?
Išvengti neįmanoma. Bendra taisyklė, galiojanti ne tik Lietuvai, yra tokia, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimai iššaukia politikų susierzinimą, vadinasi, Konstitucinis Teismas dirba iš esmės gerai. Konstituciniame Teisme mes galime pasakyti, kad mus erzina kai kurie politikai. Nenoriu vertinti konkrečių politikų sprendimų, bet sąrašas būtų ilgas.
Jūsų vadovaujamas Konstitucinis Teismas sulaukė kritikos, kad priimdami nutarimus net tik vadovaujatės Konstitucijos raide, bet kartais ir "išsišaukiate dvasią". Ką atsakytumėte tokiems kritikams?
Beraščių kritika. Sąvoką "įstatymų dvasia" beveik prieš 300 metų pavartojo Monteskjė. Metafora "Konstitucijos dvasia" reiškia, kad Konstitucijoje reikia matyti ne tik raidę, bet ir prasmines sąsajas tarp įvairių Konstitucijos nuostatų, kas slypi už Konstitucijos teksto, pamatines vertybes, kurias saugo ir gina Konstitucija.
Kai kas nors pradeda kalbėti apie šamanus ar burtininkus, palikime tų žmonių sąžinei. Kaip galima diskutuoti su žmogum, kuris iš anksto pravardžiuojasi. Tu jam bandyk ką nors aiškinti, o jis sako - "kvailys" arba "šamanas". Tai tegul eina po velnių.
Interviu Prancūzijos žurnalui kritiškai vertinote Lietuvos Aukščiausiojo Teismo požiūrį į Konstitucinį Teismą. Ar tarp teismų yra trintis?
Įvairiausių įtampų tarp Aukščiausiojo ir Konstitucinio teismų būna įvairiose pasaulio valstybėse. Aukščiausieji teismai labai nemėgsta individualaus konstitucinio skundo, nes tokiu atveju galima ginčyti ir Aukščiausiojo Teismo sprendimus. Tačiau aš įsitikinęs, kad tokio skundo galimybė turi būti ir bus.
O tai, kad iš Aukščiausiojo Teismo nuo 1994 metų nebuvo kreipimųsi į Konstitucinį Teismą, yra objektyvus faktas. Priimu ir tam tikrą informaciją, kurią gaunu iš pokalbių su Aukščiausiojo Teismo teisėjais. Nemanau, kad jie norėtų, jog aš paviešinčiau. Negaliu elgtis negarbingai ir atskleisti, ką man jie sakė.
Tiesa, po mano interviu Prancūzijos žurnalui praėjus porai savaičių, pirmasis kreipimasis atėjo. Tam tikri ledai pralaužti...
Konstitucinio Teismo pirmininko pareigos, ko gero, yra teisininko karjeros viršūnė Lietuvoje. Kokie tolimesni Jūsų planai - buvo gandų apie Strasbūro teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko postus, ar sulaukėte pasiūlymų iš politikų?
Jeigu tai yra teisininko karjeros viršūnė, su kuo aš sutinku, tai aš planuoju truputėlį nusileisti nuo tos viršūnės... Tai buvo labai įdomus etapas. Esu dėkingas likimui, kad buvo galimybė prisidėti prie to, kas buvo įdomu, svarbu ir prasminga. Tai buvo sunkus, bet labai įdomus etapas. Turiu akademinių planų, idėjų, susijusių su dėstymu ir rašymu.
Europos Žmogaus Teisių teisme vieta yra užimta ir dar ilgai bus užimta.
Kalbos apie mano galimybę užimti Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas yra iš gandų srities. Nepretenduoju į tokias pareigas, net minties tokios neturėjau.
Iš politikų kažkokių užuominų buvo, bet manęs šiame gyvenimo etape tai nedomina.
Papasakosiu vieną seną anekdotą: "Žurnalistas ima interviu iš žmogaus, kuris nori dalyvauti rinkimuose. Žurnalistas klausia - kodėl eini į politiką? Žmogus atsako - žiūrėkit, kas dedasi aplinkui - korupcija, kyšininkavimas, interesų konfliktai. Žurnalistas: jūs norite, kad tai baigtųsi? Žmogus: ne, aš noriu tame dalyvauti!". O aš nenoriu tame dalyvauti!
Labai suseklėjo mūsų politika, pasidarė primityvi, provinciali, tikrosios problemos dažnai paliekamos nuošalyje. Deja, tą patį galiu pasakyti ir apie didelę dalį žiniasklaidos. Manau, kad čia yra net ne politikos ir ne žiniasklaidos problema. Čia yra kažkokia visuomenės problema. Liūdna... Noriu daryti prasmingus dalykus. Visų pirma, aišku, profesinėje srityje. Tegul žmogus daro tai, ką išmano.