Viešpataujančiu daiktu dažniausiai būna gretimas žemės sklypas, prie kurio nėra kito priėjimo kaip tik takas ar kelias, einantis per tarnaujantį žemės sklypą. Juo gali būti pastatai, esantys kitam asmeniui priklausančiame ar valdomame žemės sklype.
Kita vertus, kelio servitutas, tai tarnaujančiojo žemės sklypo savininko ar teisėto jo valdytojo teisės naudotis žemės sklypu apribojimas, kadangi nustačius kelio servitutą tarnaujančio žemės sklypo savininkui ar teisėtam jo valdytojui atsiranda pareiga netrukdyti viešpataujančiojo daikto savininkui ar valdytojui naudotis kelio servituto teisėmis.
Kelio servitutas viešpataujančio daikto savininkui gali suteikti įvairias teises: naudotis pėsčiųjų taku, varyti taku galvijus, naudotis antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu, įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis keliu kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų ir kitos teisės, kurias numato Lietuvos Respublikos (toliau LR) įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.
Norint nustatyti kelio servitutą reikia žinoti, kad servitutai gali būti nustatyti įstatymais, sandoriais, teismo sprendimais bei įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktais, t.y. apskrities viršininko sprendimais, priimamais vadovaujantis LR Žemės įstatymo 23 straipsniu, Vyriausybės nutarimu „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1289 patvirtintomis žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis.
Visais kelio servitutų nustatymo atvejais būtina viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, nebent servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Kai kelio servitutą nustato įstatymas, imperatyvui leisti kitam asmeniui naudotis tarnaujančiuoju žemės sklypu einančiu taku ar keliu turi paklusti bet kuris įstatymo kriterijus atitinkantis asmuo, o esant teismo sprendimui turi paklusti tik teismo sprendime nurodytas asmuo, kadangi tuo teismo sprendimu išsprendžiamas konkrečių asmenų ginčas, kilęs nepavykus tarnaujančiuoju ir viešpataujančiuoju tapsiančių daiktų savininkams susitarti dėl kelio servituto nustatymo, kai servituto nustatymas būtinas užtikrinti tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą.
Kelio servitutas apskrities viršininko sprendimu – administraciniu aktu nustatomas, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatoma valstybinės žemės sklypą grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudoti, parduoti ar kitaip perleisti bei gali būti nustatomas savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kad būtų galima privažiuoti ar prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, taip pat centralizuotiems (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklams (požeminėms ir antžeminėms komunikacijoms), keliams ir takams tiesti, jais naudotis bei juos aptarnauti.
Tačiau apskrities viršininko sprendimu servitutas gali būti nustatytas tik jei yra parengti teritorijų planavimo dokumentai ir iki jų patvirtinimo išreiškiama viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo.
Teritorijų planavimo dokumento rengėjas, suprojektavęs servitutą teritorijų planavimo dokumente, apie suprojektuotą servitutą raštu informuoja servitutu suinteresuotus asmenis ir siūlo jiems pareikšti apskrities viršininkui valią dėl siūlomo servituto nustatymo.
Valia išreiškiama surašant prašymą ir jį pateikiant iki teritorijų planavimo dokumento viešo svarstymo pradžios (svarstymo data nurodoma teritorijų planavimo dokumento rengėjo pranešime). Prašyme jį pateikiantis asmuo nurodo, žemės servituto rūšį (rūšis - kelio servitutas), kokią naudojimosi nustatytuoju kelio servitutu teisę, kokiam konkrečiam žemės sklypui ar jo daliai prašo nustatyti.
Prašymas pateikiamas žemėtvarkos skyriui, kuriam išnagrinėjus gautą prašymą ir nustačius servituto nustatymo tikslingumą, teritorijų planavimo dokumento rengėjas suprojektuoja tokio dydžio, ploto ir ribų kelio servitutą, kuris užtikrintų viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą bei būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančiojo žemės sklypo savininko ar valdytojo teisės naudotis žemės sklypu.
Tačiau teritorijų planavimo dokumentas, kuriame projektuojamas kelio servitutas ir pagal šį teritorijų planavimo dokumentą – žemės sklypo planas rengiami prašymą nustatyti siūlomą žemės servitutą pateikusio asmens lėšomis.
Įsigaliojus patvirtintam teritorijų planavimo dokumentui, kuriame suprojektuotas kelio servitutas, apskrities viršininkas priima sprendimą nustatyti žemės servitutą, kuriame nurodo servituto rūšį, turinį, turėtoją, nuostolių atlyginimo sąlygas, sąlygą, kad per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo servitutas būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo išsiunčia (įteikia) viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininkams ar teisėtiems valdytojams savo sprendimą.
Pabrėžtina, kad kelio servituto registracija būtina (išskyrus kai servitutą nustato įstatymai) tiek nustačius kelios servitutą administraciniu aktu, tiek nustačius sandoriu ar teismo sprendimu, nes iš kelio servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą Nekilnojamojo turto registre.
Kelio servitutus registruoja viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas ar kitas teisėtas daikto valdytojas (turto patikėtinis ir pan.), nes jų interesais nustatomas kelio servitutas.
Kitas svarbus įstatymuose įtvirtintas reikalavimas - kelio servituto nustatymu neturi būti pažeidžiamas tarnaujančiajam sklypui anksčiau nustatytas kelio servitutas. Be to, jei tarnaujantysis žemės sklypas yra įkeistas hipotekos tvarka, tai norint nustatyti kelio servitutą būtina gauti visų to žemės sklypo kreditorių sutikimą. Jei kreditorių sutikimo nepavyksta gauti, galima kreiptis į teismą, kad kelio servitutas būtų nustatytas teismo sprendimu.
Pažymėtina, kad teisės naudotis svetimu žemės sklypu suteikimas neatleidžia viešpataujančiojo daikto savininko bei tam tikrais atvejais teisėto valdytojo nuo pareigos atlyginti dėl nustatyto ir įregistruoto kelio servituto atsiradusių tarnaujančiojo sklypo savininko ar teisėto valdytojo nuostolių už tiesiant taką ar kelią sunaikintus pasėlius, iškirstus medžius ir pan.
Taip pat įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti ir vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui, kadangi dėl kelio servituto nustatymo tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas netenka teisės naudotis tako ar kelio užimamu plotu ir dėl to prieš savo valią kito asmens naudai kelio servituto galiojimo laikotarpiu patiria nuostolių.
Straipsnyje išdėstyta nuomonė nepretenduoja į absoliučią tiesą. Tai autoriaus nuomonė aktualiu klausimu, grindžiama LR Civilinio kodekso 4 knygos 7 skyriumi , LR Žemės įstatymo 23 straipsniu, Vyriausybės nutarimu „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1289, kuriai pritarti ar ne, yra kiekvieno asmens teisė.
Konsultacijas rengia VšĮ “Vilniaus universiteto Teisės klinika” – nemokamos teisinės konsultacijos, Vilnius, Vilniaus g. 25; tel: 8 (5) 231 28 00; el.paštas: teises.klinika@tf.vu.lt ; www.teisesklinika.lt