Architektės teigimu, sovietmečio pastatai, kaip modernizmo stiliaus simboliai, turi tokią pačią vertę, kaip gotikiniai ar barokiniai statiniai. Beje, 1971 m. statyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, kurių konstrukcijos pripažintos pasauliniu išradimu, sovietmečiu buvo daug svarbesnis Vilniaus simbolis nei Gedimino pilis. Mat tuometinei valdžiai buvo daug patogiau turėti dabartinį statinį nei menantį senus laikus. Tai iš tiesų buvo labai unikalus, didingas, politines nuostatas atitinkantis pastatas.
Modernizmo atsiradimą XX a. pradžioje lėmė visoje Europoje greitai auganti populiacija bei dviejų pasaulinių karų padariniai. Reikėjo ištisų gyvenamųjų kvartalų, todėl buvo ieškoma naujų technikos ir medžiagų galimybių pigiai, masinės produkcijos metodais kurti didelio mastelio struktūras. Kaip gražus buvo suvokiamas pirmiausia praktiškas pastatas.
Beje, tuo metu, kai Vakarų Europoje modernizmas ėmė susilaukti kritikos, Sovietų Sąjungoje 1955 m. priimtas Komunistų partijos Centro komiteto nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Po šio nutarimo mūsų teritorijoje ir suklestėjo modernizmas. J. Kšivickaitės teigimu, tai buvo beprecendentis atvejis, kai politinė valia lėmė architektūros stilių.
Žinoma, ne visi pastatai yra vertingi. Pagal partijos nubrėžtą socialinę programą ėmė įsigalėti masinė tipinė statyba. Vienas iš tipinių projektų – „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje, dėl kurio išlikimo kovojama teismuose. Tačiau šis pastatas vertingas ne architektūrine prasme, bet kaip buvęs kultūros židinys po nepriklausomybės atgavimo. Mat daugelis kultūros pastatų, kurių sovietmečiu buvo statoma daug, nepriklausomybės laikais buvo privatizuoti ir tapo pastatais vaiduokliais. Bene vienintelis likęs iš sovietinių laikų veikiantis kino teatras – Panevėžio „Garsas“.
Tuo tarpu Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, kurie vieninteliai iš sovietmečio pastatų įtraukti į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, bandė atgaivinti „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
„Naujųjų metų naktį tam tikra prasme jie vėl tapo simboliu, karštu renginių tašku. Taigi nuomonė apie pastatą kinta nuo politikos ir visai nepriklauso nuo to, kaip pastatas atrodo. Politizacija lemia ir negatyvų požiūrį į šiuos pastatus, nors stiliaus prasme jų tikrai yra labai vertingų“, - teigė pašnekovė.
Tiesa, dėl šio laikotarpio pastatų saugojimo visoje Europoje kyla nemažai diskusijų. Mat modernistai patys neigė architektūros istoriją ir norėjo visus senamiesčius nušluoti nuo žemės paviršiaus.
„Kyla etinis klausimas – ar galima saugoti architektūrą, kuri pati neigė istoriją. Kita vertus, Bauhauzo pastatai netgi įtraukti į UNESCO sąrašą ir fantastiškai rekonstruoti. Didžiausias to meto daugiabutis netoli Liono (Prancūzija) tapo viešbučiu, kuriame išsaugotas to laikmečio interjeras“, - pasakojo J. Kšivickaitė.
Istorija, kurios nereikia
Architektės teigimu, žmonės labai prisiriša prie šiuolaikinių formų ir nė nesusimąsto, kokią istoriją mena praeities statiniai.
„Būtų šaunu, jeigu jie būtų vertinami kaip istorijos atspindys. Tačiau norima, kad pastatai būtų atpažįstami, todėl ankstesnio laikotarpio formos mums negražios. Tuo tarpu prieš kelis dešimtmečius švari betoninė siena buvo laikoma estetikos viršūne, kaip priešprieša anksčiau vyravusiam puošnumui. Toks bangavimas yra natūralus architektūros istorijai. Šiuo metu architektūra vėl apkraunama detalėmis“, - sakė pašnekovė.
Anot J. Kšivickaitės, siekiant, kad pastatas atrodytų moderniai ir neprimintų senų laikų, jis atnaujinamas taip, kad iš jo nieko nelieka.
„Pastatai rekonstruojami neatsižvelgiant į jų savybes, nes jos nėra vertybė. Todėl paisoma tik savininkų. Pavyzdžiui, Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė pakeista net tūrio prasme. Vilniuje Mindaugo g. esančios „Maximos“ plotas nepakito, bet pakeitus apdailą visiškai sugriuvo buvusios baldų parduotuvės pastato mastelis.
Vietoj išskirtinio baldų parduotuvės „Klevas“ pastato taip pat išaugo tipinis prekybos centras. Didelis praradimas – kavinė „Vasara“ Palangoje. Vietoje buvusios „Dainavos“ kavinės Vilniuje atsiradęs „Grand Casino World“ pastatas praktiškai atrodo kaip visai kitas statinys. Didelis praradimas ir kavinė „Vasara“ Palangoje“, - vardijo architektė.