„Jokiu būdu nebandydamas idealizuoti sovietinės praeities, manau, kad šiuolaikinė oficialioji Rusija ir jos politikai gerokai pralaimi net Sovietų Sąjungai. Tokios paranojiškos neapykantos Vakarams nebuvo. Sakysite „kaip nebuvo“? Mums gi nuo ryto iki vakaro kalbėjo apie imperialistus, NATO ir t.t. Tiesa, bet ne taip.
Sovietinė partijos aukštuomenė jautėsi labai užtikrintai, lyg žaisdama pasaulio politikos superlygoje, kur buvo dvi komandos – SSRS ir JAV. Per pastaruosius 20 šaltojo karo metų tai buvo tų dviejų supervalstybių erdvė, kuomet nė kiek nenukentėdavo Rusijos lyderių politinė savimeilė.
O paprasti žmonės labiausiai domėjosi amerikietiška vartojimo visuomene – amerikietiškais džinsais, jaunimas – amerikietišku džiazu, inteligentai skaitydavo Folknerį ir Selindžerį, tačiau nebuvo nė krislo tos patologiškos bjaurios neapykantos, nors buvo dviejų iki dantų branduoliniais ginklais apsiginklavusių valstybių priešprieša.
Šiandien, kai nėra net menkiausios karinio konflikto grėsmės iš Vakarų pusės, ta neapykanta yra Rusijos politinio elito nepilnavertiškumo komplekso išraiška. Tuomet jie žaidė superlygoje, dabar yra antro ar trečio lygio komanda“, – mano politologas.
Baltijos šalys – „berniukai plakimui“
„Neapykanta ir pyktis dėl imperijos praradimo išliejami ant specialiai išrinktų „berniukų plakimui“ – nepradėsi juk draugą George`ą kasdien įžeidinėti...
Pasirenkamos Lietuva, Estija, Gruzija, Lenkija – toks standartinis komplektas. Juolab kad tai – anksčiau Rusijos imperijai priklaususios šalys“, – aiškina analitikas.
Vertindamas įvykius Estijoje, perkėlus Bronzinio kareivio paminklą Taline, politologas sako, kad Estija elgėsi pagarbiai su Rusijos karių atminimu, nors ši statula Baltijos valstybei yra okupacijos simbolis.
„Kai žiūriu į tuos autobusais atvežtus siaučiančius jaunikaičius prie Estijos ambasados, man aišku, kad jiems visiškai nusispjaut į tą Bronzinį kareivį Taline ir į ten žuvusių Rusijos karių atminimą.
Dabar matau, kad Rusijos politikams tai irgi būtent okupacijos simbolis. Manau, sutiksite, kad tokios neapykantos Vakarams net sovietų laikais nebuvo, ir tai labai blogai apibūdina dabartinę valdžią ir Rusijos politinę situaciją“, – teigia A. Piontkovskis.
Demokratija įmanoma pasikeitus kartoms
Politikos analitiko nuomone, demokratinė Rusija galima tolimoje ateityje, bet ne artimiausio Rusijos politinio kalendoriaus perspektyvoje iki 2008 m.
„Daugiausia, kas čia gali įvykti netikėto – nebent valdžios klanų pjautynės. Tai aiškinantis reikia grįžti prie to didžiulio rusų energijos ir laisvės valios sprogimo devintojo dešimtmečio pradžioje, kuris pakeitė pasaulio likimą ir kuris išlaisvino nuo komunistinės diktatūros Rytų Europą ir Baltijos šalis.
Biologiniai ir socialiniai dėsniai teigia, kad per vienos kartos gyvenimo laiką tokie sprogimai negali įvykti dukart.
Didžiosios dalies žmonių akyse taip buvo diskredituoti demokratijos idealai. Tad aš nelaukiu tokio paties energijos sprogimo artimiausiu metu. Tačiau jis neišvengiamas, kai užaugs nauja karta“, – mano politologas.
Rusijos „protų būklę“ atskleidžia romanas
Vertindamas „Rusijos protų būklę“, A. Piontkovskis atkreipia dėmesį į šalyje pasirodžiusį romaną „Trečioji imperija“, kurį parašė buvęs Dūmos vicepirmininkas.
„Literatūroje yra toks žanras – „perspėjimo romanas“. Šios knygos viršelyje – entuziastingi dviejų mėgiamiausių prezidento žurnalistų – Michailo Leontjevo ir Aleksandro Dugino – atsiliepimai. A. Dugino net mintinai pamenu – „Už tokią Rusiją norisi žudyti ir mirti“.
Romane aprašoma Rusija 2015 m. Rusų mokslininkai sugalvojo, kaip neutralizuoti branduolinį ginklą, nugalėjo ir okupavo JAV, prie Rusijos imperijos prijungė visą Europą, išskyrus Baltijos šalis, tad visi galvojo – o kas bus su Baltijos šalimis?
Rusija, už kurią ponas A. Duginas, matyt, kartu su V. Putinu, kurį jis šeria savo filosofiniais patarimais, nori mirti ir žudyti, nusprendė Baltijos šalis tiesiog fiziškai sunaikinti. Kaip išdavikus. Ten buvo pasiųsta kariuomenė, kuri tiesiog fiziškai išnaikino lietuvius, latvius ir estus.
Tai, kad tokie veikalai gali būti publikuojami Rusijoje didžiuliais tiražais, gauti tokių valdžiai artimų žmonių atsiliepimus, manau, yra baisus Rusijos protų būklės simptomas. Manau, kad visų pirma Rusijos kaimynai turi apie tai žinoti“, – įsitikinęs garsus Rusijos politologas.
V. Putinas turėtų būti dėkingas G. W. Bushui
Vertindamas galimybes normalizuoti situaciją Rusijoje, A. Piontkovskis mano, kad tokia politinė ekonominė situacija, kokia susidariusi Rusijoje, negali egzistuoti.
„Ji neleidžia Rusijai tapti laisva poindustrine visuomene. Niekur pasaulyje šuolis į laisvės karalystę neįvyko esant tokiam valdymo modeliui. Beje, dėl visko V. Putinas turėtų būti dėkingas savo draugui G. W. Bushui – karas Irake V. Putinui davė milžiniškų politinių ir ekonominių dividendų.
Ekonominiai – neįtikėtinos naftos kainos, kurių sąskaita režimas ir egzistuoja. O politiniai – ypatingas JAV vaidmens pasaulyje sumenkinimas ir tam tikra moralinė diskreditacija“, – tvirtina politikos analitikas.