Susidarė įspūdis, kad visose trijose šalyse pasamdytos vietinės komandos sekė jau egzistuojančiu tautiniu stereotipu, kuris, ko gero, yra pateikiamas daugelyje turistinių bukletų ir kuris dominuoja vietinėje viešojoje erdvėje.
Estijos „žinia“ kaip ir buvo galima tikėtis, nuo pat pirmųjų akimirkų buvo kuriama stiklinių dangoraižių fone frazėmis - „Estija ir Talinas išgyvena klestėjimo laikus“, „visi gyvena neblogai“, „prisitaikėliški komunizmo laikai jau senai praeityje“. Po to sekė reportažas apie estų gamtišką-pagonišką dvasingumą, sėdėjimą prie laužo ir vaikščiojimą per žarijas. „Estijos veidu“ tapo skandinaviškų bruožų, itin „vakarietiška“ ir gerai kalbanti angliškai moteris, kuri kelias minutes gamtos fone kalbėjo apie „gėrį, Dievą ir harmoniją“.
Antrojoje Estijos reportažo dalyje buvo rodomas naujas modernaus meno muziejus, o „reportažo veidu“ tapo Švedijoje didžiąją gyvenimo dalį praleidęs ir vėlgi labai „vakarietiškas“ buvęs grupės ABBA vadybininkas. Meno fone buvo užsimintą apie Estijos okupaciją ir meno vaidmenį jos metu.
Abu Estiją reprezentavę veidai buvo itin „inteligentiški, besišypsantys ir draugiški“. Jeigu būtent tokią atmosferą norėjo sukurti ir tokią žinią norėjo pasiųsti vietiniai filmo kūrėjai, tai jiems tikrai pavyko. Paskutiniai kadrai iš Estijos, vėlgi modernių stiklinių dangoraižių fone, dar spėjo užsiminti apie „naująją Estiją“ ir „mini Manheteną“.
Latvija buvo pristatyta kaip gamtos ir Joninių šalis su iš sovietinių laikų išlikusiu vienu didžiausiu pasaulyje kosminiu radijo teleskopu. M.Palinis prie pat Latvijos sienos buvo įsodintas į siaurąjį geležinkelį ir per miškus ir kaimus nuvežtas į Joninių šventę. Ten jam buvo paaiškinta, kad latviai turi 12 tūkstančių Joninėms skirtų melodijų ir 28 tūkstančių dainų tekstų ir išsyk leista keleto iš jų pasiklausyti laužų fone. Dar užsiminta apie kryžiuočius, ąžuolus, duoną ir sūrį. Pirmuoju Latvijos „veidu“ tapo vietinė Joninių organizatorė, tiesa nemokanti angliškai, šiek tiek mažiau besišypsanti ir keik primygtinai bandanti įtikinti anglą latviškų papročių unikalumu.
Antrojo Latvijos reportažo tema buvo tai, kad „Ryga tapo pamėgta tarptautinių susitikimų vieta“. Antruoju Latvijos „veidu“ tapo Kanadoje didžiąją gyvenimo dalį praleidęs latvis, Latvijoje sukūręs kažką panašaus į lietuviškus „Stiklius“. Jis žaismingai pasakojo kaip jis ruošė maistą JAV prezidentui Bušui kuomet jis lankėsi Latvijoje.
Trečiasis Latvijos reportažas buvo apie viena didžiausių pasaulyje kosminių teleskopų, kuris buvo itin nuniokotas besitraukiančios sovietinės armijos ir kuriam atkurti prireikė keturių metų. Trečiuoju Latvijos „veidu“ tapo mokslininkas nuvedęs M.Palinį ant radaro viršaus ir leidęs ant jo pasivaikščioti.
M.Palinis vienas vaikščiojo dabartinio muziejaus koridoriais ir jau prabėgus penkioms reportažo minutėms dar nebuvo parodyta nei vieno lietuviško veido.
Pasibaigus KGB muziejui, jau tikėjausi atsikvėpti ir pamatyti ką nors linksmesnio, bet supratau, kad „sunkios Lietuvos istorijos sąrašas“ dar neišbaigtas. Teko pasižiūrėti į televizijos bokštą ir prisiminti trylika žuvusių. Paskui atėjo juodai baltų Baltijos kelio vaizdų eilė. Be to reikia pridurti, kad visų tų reportažų metu fone grojo itin melancholiška muzika, kuri labai skyrėsi nuo Estijos ir Latvijos atmosferos.
Jau daugiau nei įpusėjus reportažui Michaelas Palinis vis dar nepasikalbėjo nei su vienu lietuviu. Pagaliau Vilniaus Vokiečių gatvės fone pasirodė Algis Ramanauskas Greitai, kuris įtikinėjo Michaelą Palinį, kad Lietuva yra dainų šalis ir to paprašytas tuojau su keletu greitai užverbuotų savanorių (tiesa nerodžiusių per daug entuziazmo) padainavo „Ant Kalno Mūrai“ ir „Du Gaideliai“.
Lietuvos reportažas baigėsi keletu tikrai gražių vaizdų iš Kuršių Nerijos, kurie gal ir privilios keletą turistų.
Tad ką gi apie tris Baltijos šalis galėjo pagalvoti vidutinis britas? Estija galėjo pasirodyti kaip ganėtinai „normali“ vidutinė Europos šalis panaši į kokią Daniją ar Olandiją – jokios dramos, jokios intrigos. Vargu ar vidutinis anglas labai susiviliojo aplankyti Estiją, kaip tikriausiai dauguma anglų taip ir nesuprato „žinios“, kad „Estija yra labai moderni valstybė“. Tačiau visgi tikslas pavaizduoti Estiją kaip „normalią vakarietišką“ valstybę iš dalies pavyko ir bent jau pasąmoniniu lygmeniu buvo pasiųstas aiškus pozityvus signalas. Kontrastas su purvinomis Moldavijos ir Rumunijos kaimų gatvėmis buvo itin ryškus.
Turizmo prasme bene didžiausia laimėtoja galėjo tapti Latvija, kuri sužaidė „pagoniško unikalumo“ ir natūralios gamtos korta. O vidutinis latvis galėjo pasirodyti kaip ganėtiškai draugiškas ir simpatiškas žmogus.
Istorijos įdomumo prasme Lietuva galėjo labiausiai sudominti žiūrovus ir sukurti lietuvio kaip itin atsparaus žmogaus įspūdį. Nors taip susitelkus ties pasipriešinimo ir kančios simboliais, eilinis žiūrovas taip ir galėjo nesuprasti, kad tarpukario metu Lietuva buvo nepriklausoma valstybė ir, kad jos istorijoje būta ir linksmesnių epizodų.
Grynai emocine-psichologine prasme visgi buvo galima susidaryti įspūdi, kad estai yra ambicingi, savimi pasitikintys ir optimistiškai žiūrintys į ateitį. Latviai turi tamprų harmoningą ryšį su gamta ir yra ramūs bei besišypsantis. O Lietuvoje (išskyrus Algį Greitai) yra daugiau Lietuvos istorijos ir simbolių, nei pačių lietuvių, jų nuomonių apie pasaulį ir požiūrio į ateitį. Tačiau kita vertus reikia pripažinti, kad lietuviškas emocinis fonas buvo savotiškai unikalus ir skyrėsi ne tik nuo estų, bet ir nuo moldavų, turkų ir kalingradiečių rodytų kitose laidose ir todėl yra savotiškai įdomus ir turintis teisę egzistuoti.