Bet šiek tiek nukrypau į šalį, o norėjau pasakyti štai ką - labai įdomu, kad artimi genijų šeimos nariai dažnai neturi jokio supratimo, kad jų vaikas, sūnus, duktė ar brolis - genijus. O Jurgis Mačiūnas buvo genijus. Jo motiną aš gerai pažinojau ir gerbiau. Bet ji Jurgio nesuprato. Ji man visados sakydavo, kad Jurgis tik gaišta laiką, Jo sesuo irgi mažai jį suprato. Daug kartų esu girdėjęs ją sakant: "ko čia vis tas knygas apie Jurgį rašo? Jau jų ir taip perdaug!" Maždaug taip.
Ji, kaip ir jos motina, niekados nesuprato ir nevertino FLUXUS. Dabar kai kurie Lietuvos televizijos kanalai ir laikraščiai nuvertina FUXUS ir Jurgį, remdamiesi ne meno autoritetais, o jo seserimi, kuri rimtai jo nevertino. Ji mylėjo jį kaip broli, bet nesuprato ir nevertino jo darbų.
Yra įdomu, kaip politikieriai ir juos remianti spauda naudoja žemiausio lygio priemones, kad tik laimėtų rinkėjų balsus. Užuot reiškę džiaugsmą, kad pagaliau Jurgis Mačiūnas sugrįžo i Lietuvą, kur jis visados bus greta kitų dviejų genijų - Čiurlionio ir Orvydo - jie desperatiškai ieško purvo, ir voliojasi jame su kiaulišku džiaugsmu.
Bet bus Jurgis, kuris juoksis paskutinis!!!
Skandalinga žurnalistika kartais duoda naudos. Taip kaip dabar. Skandalingos žurnalistikos dėka, dabar, atrodo, bus stipriau susidomėta Jurgiu Mačiūnu ir FLUXUS meno judėjimu.
Antroji dalis
Kadangi geltonojoje politinėje spaudoje yra diskutuojamas dėl Jurgio Mačiūno palikimo (ironiška, labai ironiška, kad anksčiau jis jiems visai neegzistavo), tai norėčiau pateikti šiek tiek informacijos apie Jurgio "palikimą", nes aš apie tai žinau daugiau, negu bet kas kitas, nes buvau artimas – gal net artimiausias - jo draugas.
Jurgis Mačiūnas buvo "insomniakas", t.y., jis negalėdavo miegoti, miegodavo turbūt tik porą valandų kasnakt. Kad užmuštų laiką, jis dirbdavo. Dirbo ir dirbo. Ką jis padirbo ir kaip daug, yra net sunku įsivaizduoti. Tūkstančiai brėžinių, tūkstančiai dėžučių, projektu, idėjų ir t.t. Ir jis buvo nepaprastai dosnus visiems savo draugams. Kiekvieno naujo darbo proga, jis siųsdavo dovanų savo draugams. O jų turėjo daug.
Bet daug ir parduodavo, tiesa, kone už centus. Jam mažai reikėjo pragyvenimui. Aš jam suteikiau kambarį, kuriame jis gyveno nuo l967 m. iki jo mirties, veltui.
Po Jurgio mirties, jo žmona Billie paveldėjo tai, ką jis buvo išsivežęs į savo sodybą Vermonte. Visus paveldėtus Jurgio Mačiūno darbus ji pardavė Štutgarto muziejui.
Trečioji dalis
Keletas sakinių apie mano kolekciją.
Mano asmeninė kolekcija yra mišri. Reikia turėti omeny, kad aš pažinojau ir dirbau su Jurgiu nuo l952 m. iki pat jo mirties. Jis man daug padėjo su žurnalo "Film Culture" apipavidalinimu, mano kolekcijoje yra daug jo darbu iš to laikotarpio (tokių darbų jokia kita kolekcija neturi).
Kiekviena karta, kai jis išleisdavo naują dėžutę, jis man ir mano broliui Adolfui duodavo po vieną egzempliorių. (Deja, mano brolio kolekcija sudegė per gaisrą).
Didelė mano kolekcijos dalis man atiteko taip. Kai Jurgis nutarė išsikelti iš Niujorko į Vermonto sodybą, jis pasisamdė sunkvežimį, į kurį mėgino sukrauti viską, ką laikė mano rūsy. Bet sunkvežimis buvo per mažas. Tuomet Jurgis, būdamas Jurgiu, sukūrė ugnį ir ,sako, deginsiu viską, nes nebėra vietos sunkvežimyje. Bet gatvėje pasklido tiek daug dūmų, kad 80 Wooster Street gyventojai jam liepė užgesinti ugnį. Tuomet Jurgis man pasakė, kad jis važiuoja, o su tuo kas liko, aš galiu daryti, ką noriu. Taigi gana didele mano kolekcijos dalis susideda iš to, ką Jurgis man paliko išsikraustydamas ir mano buto.
Kita, didesnė dalis, yra FLUXUS menininkų iš viso pasaulio, kuriuos aš pažįstu ir kurie visi buvo mano draugai, dovanos.
Nenoriu girtis, bet maniškė FLUXUS ir Jurgio Mačiūno kolekcija yra viena iš labiausiai visapusiškų, ypač kai kalbame apie Soho įkūrimą ir ankstyviausius jo darbus.
Buvo klausimų apie mano kolekcijos kainą. Aš atsakysiu linksma istorija.
l966 m. metais Andy Warholas, norėdamas padėti man finansuoti "Film-Makers Cinematheque" davė savo paveikslą su Elizabeth Taylor. Viena galerininkė, vardu Leslie, susidomėjo tuo paveikslu ir pasiūlė jį pirkti iš manęs už 300 dolerių. Atsakiau, kad parduosiu tik už 600 dolerių. Tuomet ji sako, kad ne. O aš jai sakiau, kad pirktų, nes kai Warholas rengs kitą parodą, aš padvigubinsiu kainą. Po kelių mėnesių Warholas surengė parodą. Tuomet toji galerininkė vėl skambina man ir sako: "Ok, aš tau duosiu 600 dolerių už paveikslą su Elizabeth Taylor."
Tada aš jai priminiau,jog sakiau, kad jeigu Warholas surengs dar vieną parodą, aš padvigubinsiu kainą, taigi dabar paveikslas kainuoja 1200 dolerių. Bet ji nenusileido. Vėl pakartojau, kad pirktų dabar už 1200, nes jei Warholas surengs dar vieną parodą, aš vėl padvigubinsiu kainą. Ji nusijuokė ir paveikslo nepirko. Warholas surengė ir kitą parodą. Tai ji vėl skambina ir sako, kad jau sutinka mokėti 1200 dolerių. Bet aš atkirtau, kad dabar ji jau turinti mokėti 2400 doleriu. Ir žinot, ką? Šįkart ji manimi patikėjo ir sumokėjo 2400 dolerių. Daugiau neberizikavo.
Šia istorija norėjau parodyti, kad žinau meną ir žinau, kiek jis yra vertas. Jurgis Mačiūnas dabar yra lygus su visais kitais dideliais dvidešimtojo amžiaus menininkais. Jo darbų už centus jau nenupirksit. Jeigu siūlote tik centus, tai rodo, kad jūs jo nepripažįstate, kad nesuvokiate, jog jis yra lygus su kitais didžiais menininkais - tokiais, kaip Marcelis Duchampas, Manas Ray'us, Josephas Beuys (kuris garbino Mačiūną) ir kiti.
Aš jums sakau: Jurgis Mačiūnas yra lygus su jais.
Neabejoju, kad per artimiausius kelerius metus centro turimos kolekcijos vertė išaugs dvigubai, prisiminkit mano žodžius.