Serbija tam irgi prieštarauja, teigdama, kad ES neturi Saugumo Tarybos leidimo. Belgradas apskritai nesutinka su vienašališku Kosovo nepriklausomybės paskelbimu ir grasina tam užkirsiąs kelią jėga. Briuselis sumanė pasiūlyti jam meduolį – Serbija ir Kosovas bus be eilės priimti į ES, jeigu pritars Prištinos apsisprendimui. Bet serbų politiniai saldumynai nesuviliojo. Jie ir toliau nusileidžia tik tiek, kad siūlo Kosovo kraštui plačią autonomiją ir net visišką ekonominę provincijos laisvę.
Belgradas drąsus, nes už jo nugaros stovi patyrusi suflerė – Rusija. Ji grasina vetuosianti bet kokį Saugumo Tarybos sprendimą, kuriam nepritaria Serbija. Maskva pataria Belgradui be kovos nepaleisti Kosovo, nes tuomet kilsiąs naujas pilietinis karas ir bus sukurtas precedentas tolesniam Europos susiskaldymui. Vašingtonas ir Briuselis taip pat prognozuoja neramumus Balkanuose, bet tik tuo Rusijos siūlomu atveju, jei bevaisės derybos bus tęsiamos.
ES, tarsi ramindama derybų oponentus, griežtai pataria „kosovarams“ neforsuoti nepriklausomybės deklaracijos, o palaukti bent jau sausio 20 d. įvyksiančių Serbijos prezidento rinkimų. Žinoma, jie nieko nepakeis, nes serbų rinkėjai ir šiaip įsitikinę, kad jų vadovai siekia išlaikyti vientisą teritorinį darinį. Nemalonų Prištinos sprendimą stengiasi atidėti ir Briuselis, kuris dėl Kosovo apsispręs tik kitų metų vasarą.
Aplink Kosovo problemą sklando ir daug spekuliacijų. Viena jų štai kokia: jeigu atsiskirs Kosovas, esą tokiu keliu patrauks ir kai kurios kitos Europos teritorijos, pirmiausiai – Abchazija, Pietų Osetija ir Padniestrė. Tiesa, jos norėtų prisijungti prie Rusijos. Suprantama, kad šią gąsdinančią versiją daugiausiai skelbia Maskva.
Žinoma Rusijos kitamintė ir Kremliaus nemėgstama Valerija Novodvorskaja apie tai svarsto, perfrazuodama žinomą patarlę: boba iš ratų – ratams lengviau. Kadaise tiek Miloševičius, tiek Stalinas savo imperijas lipdė bizūno principu. Į savo vežėčias sugrūdę įvairias tautas, šie diktatoriai jas ilgai laikė surakintas grandinėmis, tačiau, kai jos ėmė trupėti, kilo pavojus, kad tautos iš šių imperinių vežėčių tiesiog iškris. Tai pabandė čečėnai, kuriuos dar 1819 m. caras Aleksandras prievarta per Kaukazo karą susodino į tą vergų vežimą. Gruzijos tautų likimas panašus, aiškina Kremliaus kritikė: tai Maskva jas sukiršino, kariaudama už savo pozicijas Kaukaze ir taip skaldydama Gruziją. Todėl Kosovas – tai pirmiausia apsisprendimo klausimas, o trys posovietinės teritorijos – slaviškojo anšliuso palikimas. Štai kodėl tarp šių darinių turime nubrėžti aiškią skiriamąją liniją ir nepainioti jų statuso taip, kaip kam patinka, teigia buvusi disidentė.
Svarstant žmoniškai, gal tiksliau – gyvenimiškai, Kosovo albanai taip pat turi teisę į atsiskyrimą, kaip neseniai tyliai iš po Serbijos sparno išsprūdo Juodkalnija ar Makedonija. Tik ši procedūra turi vykti tvarkingai, neskubant ir, be abejo, išsilaisvinant nuo visokių imperinių spekuliacijų.
„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.55 val.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
