Tačiau Serbijai Kosove sutrukdė Jungtinės Valstijos ir NATO, kurie veikė be JT mandato ir negailestingai subombardavo Belgradą, o Gruzijai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje sutrukdė Rusija, kuri lygiai taip pat veikė vienašališkai ir bombardavo suverenios Gruzijos teritoriją. Jeigu laikomasi pozicijos, kad tarptautinėje politikoje (kaip ir politikoje apskritai) nėra jokios moralės ir demokratijos, o tik didžiųjų valstybių interesai ir galia, viskas atrodo natūralu: kodėl JAV Kosove galima, o Rusijai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje negalima? Kad ir ką kas besakytų, bet skirtumų ieškojimas šiuo atveju ir vėl būtų dvejopų standartų taikymas.
Taigi išryškėja pagrindiniai situacijos vertinimo rėmai. Tie, kas remia Kosovo nepriklausomybę, turėtų remti ir osetinų bei abchazų siekį atsiskirti nuo Gruzijos ir iš dalies pateisinti Rusijos, neleidusios Gruzijai jėga sugrįžti į šiuos regionus, veiksmus. Tie, kam valstybės teritorinio vientisumo principas yra svarbiausias, turėtų nuosekliai remti Serbiją bei Gruziją ir kritikuoti Rusiją, kuri pati sutraiškė Čečėniją, bet Tbilisiui susitvarkyti su savo separatistais neleido. Tačiau tarptautinės politikos žinovai pasakytų: visa tai gražu ir teisinga, taip turėtų būti, bet, deja, nėra. O yra taip, kad tarptautiniuose santykiuose dažniausiai teisus ne tas, kas teisus, o kas yra galingesnis. Todėl Amerika leido sau subombarduoti Serbiją dėl Kosovo, o Rusija – Gruziją dėl Pietų Osetijos.
Jeigu abu šiuos pavyzdžius vertintume iš pozicijų „kaip turėtų būti“, nė vieno iš jų pateisinti negalima. Šiuo atveju kalbos dėl „žmogaus teisių gynimo“ (JAV) arba „savo piliečių apsaugos“ (Rusija) yra tik širma egoistiniams atitinkamų valstybių interesams pridengti. Jeigu vertintume JAV ir Rusijos imperializmą (taip pat Prancūzijos, Kinijos ar dar kurios nors) kaip savaime suprantamą dalyką, viskas galutinai stoja į savo vietas. Belieka tik pasirinkti poziciją ir nuosekliai (be dvejopų standartų) jos laikytis. Kokią poziciją pasirinkti – kiekvieno asmeninis reikalas.
Gruzija pradeda ir pralaimi
Geriausiai strateginį konflikto dėl Pietų Osetijos kontekstą apibrėžė „Stratfor“ analitikai: be Rusijos pagalbos Pietų Osetija neturėtų šansų prieš Gruziją, kuri savo ruožtu neturėtų šansų prieš Rusiją be Vakarų paramos. Iš čia seka paprasta išvada: prieš pradėdamas karinius veiksmus Pietų Osetijoje, Michailas Saakašvilis ir jo aplinka turėjo nuodugniai apskaičiuoti visus įmanomus situacijos raidos scenarijus.
Yra ir dar keletas galimų priežasčių, kodėl Rusija įsikišo. Pirma, Gruzijos atvejis yra neatsiejamas nuo Ukrainos. Abi valstybės siekia įstoti į NATO, o Rusija tam griežtai prieštarauja. Pažymėtina, kad Ukrainoje stojimo į Aljansą klausimu verda įnirtingos diskusijos (visos kalbos apie „ryžtingą visos Ukrainos tautos pasiryžimą stoti į NATO“ yra tik oficialiojo Kijevo demagogija ir propaganda, orientuota į Vakarų sostines), stumiančios šalį prie pilietinio konflikto. Šiandieniais savo veiksmais Pietų Osetijoje Rusija gana aiškiai pademonstravo, kad pilietinių neramumų Ukrainoje atveju jos tankai ir vėl gali ateiti į pagalbą „savo piliečiams ar tėvynainiams“.
Kartu tai buvo ženklas Vakarams, kad atėjo „karštų“ veiksmų metas. Dideliam susidūrimui Rusija tikrai dar nėra pasirengusi (JAV, beje, irgi ne, nes pagrindinės jėgos sutelktos Irake ir Afganistane, o ekonomika buksuoja), bet ribotam regioniniam konfliktui jau gali ryžtis, nes toliau, kaip sakoma, tik Maskva.
Antra priežastis, kodėl Rusija įsiveržė į Gruziją – noras patikrinti ir parodyti savo karinį pajėgumą. Pastaruoju metu Rusijos kariuomenė dalyvauja daugybėje nacionalinių ir tarptautinių pratybų, todėl anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai turimus įgūdžius reikia patikrinti realaus karo sąlygomis. Pažymėtina, kad grynai karine prasme Rusijos kampanija Gruzijoje vertintina kaip sėkminga. Nepaisant visų rimtų problemų, kurios kamuoja Rusijos armiją, ji parodė, kad vis dar gali nugalėti riboto pajėgumo priešininką lokaliame kare. Maskva veikė greitai, darniai, ryžtingai ir kartais net rizikingai, bet tai pasiteisino, o gana gerai apginkluota ir Vakarų instruktorių ruošta Gruzijos kariuomenė pasirodė neefektyvi (pavyzdžiui, leido Rusijai lengvai permesti į Cchinvalį karinę techniką Rokso tuneliu, kai jai reikėjo ten surengti pasalą, ir per naktį išvyti save iš Pietų Osetijos sostinės, kur galima buvo įsitvirtinti ir laikytis daug ilgiau, kaip tai darė čečėnai Grozne).
Pagaliau, daugelis ekspertų pažymi, kad savo žingsniu Rusija siekė ilgesniam laikui sužlugdyti Gruzijos stojimo į NATO procesą ir perimti į savo rankas strateginio tranzitinio energetinio kelio iš Centrinės Azijos į Europą kontrolę.
Vakarai kaip visada
Taigi, žinodamas, kad Rusija vienaip ar kitaip smogs atgal, M. Saakašvilis prieš užpuldamas Pietų Osetiją turėjo užsitikrinti Vakarų paramą. Pažymėtina, kad Jungtinės Valstijos pastaruoju metu siuntė Gruzijai daug signalų, jog jos yra Tbilisio pusėje (aukštų pareigūnų vizitai ir jų pareiškimai, net bendros karinės pratybos prieš pat konfliktą), ir tai galėjo įtikinti M. Saakašvilį, kad JAV pasiryžusios tvirtai paremti Gruziją konflikto su Rusija atveju. Tačiau jis apsiskaičiavo.
Apskritai Gruzijos prezidentas labai teisingai pažymėjo, kad jo šalies konfliktas su Rusija – tai Rusijos iššūkis Vakarams. Ir štai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy atvyksta į Maskvą ne vien kaip Prancūzijos, bet ir kaip valstybės, pirmininkaujančios ES, atstovas ir sako: „Pone prezidente, gerbiamas Dmitrijau. Aš atvažiavau į Maskvą kaip Europos Tarybos, kuri mano, kad Rusija yra didžioji valstybė, pirmininkas. Europa supranta, kad paskutiniai dešimtmečiai Rusijai buvo sunkūs. Pasauliui reikia Rusijos taikai ir saugumui. (...) Visiškai normalu, kad Rusija nori ginti savo tėvynainių interesus Rusijoje ir rusakalbių interesus užsienyje. Taip pat normalu, kad tarptautinė bendruomenė nori ginti Gruzijos suverenitetą, saugumą ir teritorinį vientisumą.“ Tiesą pasakius, paskutinė frazė atrodė daug „silpniau“, palyginti su pirmąja pasisakymo dalimi. Faktiškai „senoji Europa“ pripažino Rusijos galios teisę ir Rusijos „sugrįžimą“.
Tiesa, neatmestina ir tikimybė, kad M. Saakašvilis pasielgė tiesiog avantiūristiškai, pasikliaudamas ne logika ir racionaliu apskaičiavimu, o rusišku авось (rus. galgi), ir tokiai įvykių eigai Vakarai (kaip galbūt ir Rusija, kuri leido gruzinams užimti Cchinvalį, nors galėjo tai padaryti ir specialiai, kad paryškintų „gruzinų žiaurumus“) realiai buvo nepasirengę (bent jau dabar). Tuo patikėti sunku (paprastai politikoje šiaip sau nieko nevyksta), bet M. Saakašvilio elgesys kartais iš tikrųjų yra daugiau negu keistas.
Kas toliau?
Kaip įdomiai pažymėjo žinomas Vakarų politologas A. Lievenas, vienintelis bent kiek teigiamas momentas visoje šioje apgailėtinoje istorijoje yra tas, kad klausimas galėtų išsispręsti iš esmės. Kitaip tariant, Pietų Osetija ir Abchazija atsiskirs nuo Gruzijos, o pastarajai atsivers kelias stoti į NATO ir ES kaip valstybei, daugiau neturinčiai teritorinio vientisumo problemų ir „patyrusiai autoritarinio Rusijos režimo“ agresiją.
Iš tikrųjų geresnės progos Pietų Osetijai ir Abchazijai atsiskirti nuo Gruzijos, o Rusijai pagaliau pripažinti jų nepriklausomybę nebus. Tačiau nebūtinai Maskva kaip tik taip ir pasielgs. Kita vertus, labai jau keistai atrodytų situacija, jei Rusija tiesiog ateitų į Pietų Osetiją, „įvestų ten tvarką“ ir išeitų iki galimo kito karto. Tada Kremlius tikrai nustebintų pasaulio bendruomenę.
Šiame kontekste įdomu pažymėti, kad Šiaurės Osetijos parlamentas jau kreipėsi į D. Medvedevą su prašymu pripažinti kaimyninio regiono nepriklausomybę. Rusijos Dūma kol kas tyli, o iš taikos deklaracijos projekto D. Medvedevo sutikimu buvo išbrauktas punktas dėl būtinybės pradėti Pietų Osetijos ir Abchazijos statuso klausimo svarstymą. Tačiau tuo pat metu Rusijos prezidentas reikalauja nedelsiant pasirašyti susitarimą tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos.
Kaip viskas klostysis toliau, neaišku, bet labiau tikėtina nei netikėtina, kad Rusija pripažins separatistinių Gruzijos regionų nepriklausomybę nepaisydama tarptautinės bendruomenės nuomonės (oficialus paaiškinimas šiuo atveju bus ne toks jau ir svarbus). Pagyvensim – pamatysim.
Apie Rusijos agresiją ir sistemą „Grad“
Pabaigoje norėtųsi pasakyti keletą žodžių apie tai, kaip įvykiai Pietų Osetijoje pristatomi ir vertinami Lietuvoje. Pripažindami, kad Rusijos žiniasklaida kovoja propagandinį karą, kas nėra nuostabu, turime pasakyti, kad Lietuvoje situacija yra ne geresnė – viskas nušviečiama akivaizdžiai vienpusiškai Gruzijos naudai. Tačiau tai vėlgi nestebina, nes Lietuva yra JAV pusėje ir būtų keista, jeigu informacinė konflikto Pietų Osetijoje nušvietimo kampanija vyktų kaip nors kitaip. Tačiau sunku suprasti atskirų (o gal net daugumos) paprastų Lietuvos gyventojų vertinimą.
Kaip buvo minėta straipsnio pradžioje, teoriškai negalima pateisinti nei JAV karo prieš Serbiją, nei Rusijos karo su Gruzija, bet tiems, kurie mato tik gruzinų aukas po rusų lėktuvų bombardavimų (to neigti negalima), norisi tarti keletą žodžių apie raketinę sistemą „Grad“, iš kurios buvo apšaudytas Cchinvalis (ką jau kalbėti apie 150 milimetrų haubicas). Viena šios sistemos salvė (jų standartiškai būna trys) paverčia dykuma 20 hektarų plotą. O dabar įsivaizduokite save osetinų vietoje...
***
Karas yra politikos tąsa. Visi žino, kaip jį pradėti, bet mažai kas sugeba jį greitai pabaigti. Kare laimėjusios pusės nebūna. Blogiausia, kad dėl Rusijos, JAV, Gruzijos ir kitų šalių politikų ambicijų žūsta žmonės. To neturėtų būti, bet yra kaip yra.