Neseniai teko klausytis radijo diskusijos, kurią organizavo žurnalas ,,Newsweek“. Dalyvavo keli žymūs Amerikos bei Europos politologai ir britų parlamento narys, buvęs eurokomisaras Denisas MacShane’as. Jie vertina Rusiją kitaip, negu mums, nusigandusiems ir prispaustiems Rytų Europos kampe, atrodo. Rusija nustojo būti, jie kalbėjo, paslaptinga ir mįslinga – tapo paprasta akiplėša, apsisiautusia nacionalistine skraiste, su pasipūtusiais lyderiais ir niekinanti kitas tautas. Taip pasakė britų parlamentaras, beje, leiboristas.
Rusija visada buvo gabi mitų – prasimanymų ir dirbtinių išaukštinimų – kūrėja, tęsė jis. Tokie XVIII a. buvo vadinamieji Potiomkino kaimai – išdažytos dekoracijos carienės kelyje. Tokia po 1945 m. buvo Maskvos kurstoma baimė, neva sovietizmas gali užkariauti pasaulį. Diskusijos dalyviai sutarė, kad šiuo metu ore sklando ir žmones klaidina 10 pagrindinių mitų apie Rusiją.
Pirmas. Įsiveržimu į Gruziją Vladimiras Putinas daug laimėjo
V. Putinas parodė, kas valdo Rusiją, ir Dmitrijus Medvedevas buvo stumtelėtas į šalį. Už įsiveržimą į Gruziją ir jos teritorijos dalies okupavimą jį vieningai palaikė Rusijos parlamentas ir nemažai gyventojų. Tačiau savo elgesiu V. Putinas suvienijo Europą, kuri George’o W. Busho valdymo metais buvo susiskaldžiusi. 2003 m. Irako klausimu Europos Taryba skilo lygiai per pusę.
Dabar Europos lyderiai susispietė apie Prancūzijos prezidentą Nicola Sarkozy ir jo atsargią, bet kietą politiką. V. Putinui nepavyko gauti paramos net iš savo buvusios draugės Kinijos, su siaubu žiūrinčios, kaip Rusija laužo Jungtinių Tautų patvirtintas valstybės sienas.
Antras. Vėl prasideda šaltasis karas
Šaltasis karas, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio, buvo dviejų ideologinių sistemų susidūrimas. Gruzijos konfliktas – tai karas be jokios ideologinės bazės, karas kapitalistinės sistemos viduje. Gruzija pasirinko būti maža transatlantinio kapitalizmo šaka, Pietų Osetija – pūliuojanti mafiozinio karinio kapitalizmo votis. Nemažas kiekis falsifikuoto alkoholio ir Rusijoje, ir kitose šalyse – iš ten.
Ta apskritis – vienas įvairiarūšio alkoholio fabrikas. O Rusijoje įsivyravo nacionalistinis, valstybės kontroliuojamas kapitalizmas, labai priimtinas buvusių KGB karininkų kartai. Taigi šaltasis karas neprasidėjo, ir jam prasidėti nėra pagrindo.
Trečias. Rusija po 1989 m. jautėsi pažeminta, todėl stengėsi parodyti savo galią
Jeigu sakytume teisybę, tai nė vienas buvęs priešas Vakaruose nebuvo taip šiltai priimtas ir apkabintas kaip Rusija. Ją priėmė į didžiųjų valstybių aštuntuką. Europos Taryba irgi atidarė jai savo duris, nepaisant to, kad Dūma atsisakė pripažinti Europos žmogaus teisių teismą. Kiekvienas Vakarų Europos miestas mielai sutikdavo rusus, šokinėjo apie juos.
Investicijos tekėjo į Rusiją plačiai kaip Volga. G. W. Bushas, Tony Blairas, Gerhardas Schroederis tiesiog tryško gerais žodžiais, netilpo savo švarkuose, kai V. Putinas 2000 m. tapo prezidentu. Dar daugiau. Vakarų lyderiai nukreipė žvilgsnius į kitą pusę, apsimetė nematą, kad V. Putinui valdant vienas po kito buvo žudomi žurnalistai. Apsimetė nematą ir karinių nusikaltimų Čečėnijoje.
Ketvirtas. Rusija piktinasi, kad Vakarai nesielgia su ja kaip su lygia.
Yra atvirkščiai. Rusija tiesiog nesugeba elgtis su kitomis šalimis kaip su lygiomis. V. Putinui atėjus į valdžią, Rusija savo kaimynus barė, mokė, bandė šokdinti visais įmanomais būdais – žodžiais, diplomatinėmis priemonėmis, kompiuterinėje erdvėje, derybose prekybos klausimais – ir taip parodė, kad ji, kurios ekonomika mažesnė negu Meksikos arba Pietų Korėjos, neišmoko, o gal nesuprato pagrindinės Europos Sąjungos (ES) gyvenimą tvarkančios taisyklės: visos valstybės, nesvarbu, didelės ar mažos, ir nesvarbu, kiek jos tave erzina, turi būti traktuojamos kaip lygios. Rusija atsisako suteikti Lenkijai, Estijai ar Gruzijai tokias teises, kokių reikalauja sau.
Penktas. Vakarai stengiasi apsupti Rusiją
Kaip valstybė, nusidriekusi nuo Europos iki Japonijos ir Kinijos, gali būti apsupta? Rusija – vienintelė šalis, kuriai leista pasistatyti antibalistinių raketų žiedą aplink sostinę. Lenkija ir Baltijos šalys galbūt nemėgsta Rusijos, bet nesirengia jos užpulti. Rusijos Dūmos narys sėdi NATO politinės vadovybės centre, o Rusijos generolai turi stebėtojų teises prie NATO štabo Briuselyje ir stebi visą jo darbą. Ukrainai ir Gruzijai galbūt reikės nueiti dar ilgą kelią, kol bus priimtos į NATO arba ES, bet kas gali uždrausti nepriklausomai valstybei turėti teisę prisijungti arba neprisijungti prie bet kokios tarptautinės organizacijos?
Šeštas. Pietų Osetijos tokia pat padėtis kaip ir Kosovo: ką Vakarai padarė su Kosovu, tą Rusija padarė su Pietų Osetija
Kosovo gyventojai ilgą laiką siekė gauti tokias pat teises kaip ir kitos buvusios Jugoslavijos tautos. Nors Slobodanas Miloševičius mirtinai nekentė musulmonų ir visokiais būdais juos persekiojo, Kosovo albanai taikiai kūrė pilietinę visuomenę, pasprukusią iš Belgrado nagų, kai serbų genocidas privertė 1999 m. įsikišti NATO. Rusija visokeriopai stengėsi, kad Juodkalnija atskiltų nuo Serbijos ir paskelbtų nepriklausomybę. Pasiekė savo. Dabar Juodkalnija net linguoja nuo Rusijos pinigų ir oligarchų. Tačiau Rusija atsisakė priimti ir palaikyti planą suteikti Kosovui, turinčiam gyventojų daug daugiau negu Juodkalnija, tokias pačias teises kaip ir kitiems buvusios Jugoslavijos regionams. Kalbos, kad, jeigu Kosovui nebūtų buvusi suteikta nepriklausomybė, Rusija nebūtų kišusi pirštų prie Gruzijos, yra melas.
Septintas. Kitas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas bus palankesnis Rusijai
Tokia, kokia buvo palanki Amerika Borisui Jelcinui, o paskui V. Putinui, ji Kremliaus atžvilgiu jau niekada nebus. Per pirmąjį susitikimą G. W. Bushas apsikabino su V. Putinu ir pasakė: ,,Aš pažiūrėjau jam į akis ir pamačiau dorą žmogų.“ Tie G. W. Busho žodžiai nuskambėjo per visą pasaulį, šia „diagnoze“ visi džiaugėsi, nes visiems geriau, jeigu Kremliuje sėdi normalus žmogus. Prezidentas G. W. Bushas dabar gėdijasi savo žodžių ir nemėgsta, kai juos jam primena.
O dėl būsimojo Amerikos prezidento... Kryptis gana aiški, ir už ją Maskva turi būti dėkinga tik pati sau. Senatorius Joe Bidenas, būsimasis viceprezidentas, yra širdingas Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio draugas. Užsienio politikoje jis – vanagas. Kai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija 1990 m. bandė taikiai susitarti su S. Miloševičiumi, J. Bidenas numatė, kad iš to nieko neišeis, kad su tokiais reikia elgtis kietai. J. Bidenas tada pašiepė britus. ,,Kai jūs einate derėtis su S. Miloševičiumi, aš girdžiu tap tap tap. Girdžiu Chamberlaino lietsargį, kurį jis nešėsi, kai ėjo derėtis su Hitleriu Miunchene.“
Aštuntas. Europa suskilo
Visų, net pačių Europos politikos lyderių, nuostabai, Europos Komisijos posėdis, svarstęs padėtį Rusijai įsiveržus į Gruziją, pasibaigė vienbalsiu sprendimu, be jokių susilaikymų ar balsavimų prieš – nutraukti derybas su Rusija dėl naujo abipusio bendradarbiavimo susitarimo. Ne tik tai. Spauda, nuo kairoko dienraščio ,,Liberation“ iki dešiniajame sparne stovinčio ,,Figaro“ ir visų kitų laikraščių vedamieji straipsniai, buvo labai kategoriška ir nepakanti Rusijos agresijos atžvilgiu. Tik Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, kažkada buvęs Amerikos dešiniųjų numylėtinis, šį kartą pabandė ginti V. Putiną. Tačiau S. Berlusconi visi žino, ir jo nuomonės dėl Europos reikalų mažai paisoma.
Ir ne naujosios ES narės iš Rytų Europos buvo ypač aktyvios. Stabilios ir neutralios šalys – Švedija ir Suomija – pareiškė, kad atsakas turi būti triuškinamai įtikinamas, atmušantis norą puldinėti kaimynus. Suomijoje padaugėjo norinčiųjų, kad jų šalis įstotų į NATO. Apie įstojimą į NATO prabilo net Švedijos ministras pirmininkas Frederikas Reinfeldas. Jeigu tai įvyktų, Švedija atsisakytų neutraliteto, kuriuo džiaugiasi jau 200 metų. Kodėl Švedija ir Suomija sukruto? Jos nėra NATO narės, bet joms, pasižiūrėjus į šių dienų Maskvą, pradeda labai patikti penktasis NATO sutarties straipsnis, teigiantis, kad vienos narės užpuolimas reiškia visų NATO šalių užpuolimą. Tiesa, vėliau Europa atlyžo ir nutarė atnaujinti derybas su Kremliumi. Tam prieštaravo tik Lietuva...
Devintas. Europa nieko negali padaryti
Europa daug ką gali padaryti. Parlamentarai – Europos Tarybos nariai – pareiškė, kad Rusijos atstovų dalyvavimas Taryboje turi būti sustabdytas. Jau girdisi balsų, reikalaujančių, kad Rusijos Dūmos nariai būtų pašalinti, jeigu Dūma ir toliau vieningai balsuos už Gruzijos išdraskymą. Jeigu V. Putinas atsisakys išvesti visą savo kariuomenę iš Gruzijos ir nutraukti faktišką dalies kaimynų šalies okupaciją, europiečiai – Didžiojo aštuntuko dalyviai – gali „atidėti“ Rusijos prezidento dalyvavimą jo veikloje. Tai irgi didelis smūgis tos šalies ir jos prezidento prestižui, nes tokia valstybė automatiškai nusirita į vidutinės reikšmės valstybių gretas ir negali dalyvauti formuojant pasaulinius planus.
Naujoje šviesoje tenka pažiūrėti ir į Turkijos priėmimo į ES klausimą. Tokio priėmimo priešininkai turi nustoti žvelgti į šį klausimą parapijos mastu ir pradėti žiūrėti globaliai, matyti ir geografinius, ir istorinius politinius horizontus. Labai svarbus žingsnis bus pasiūlymas Ukrainai pradėti konsultacijas dėl savo narystės ES. Tai gali paversti Juodąją jūrą demokratinės Europos jūra. Kai jos krantuose gyvens taikios valstybės, ji jokiai šaliai kelio neuždarys.
Dešimtas. Rusija kontroliuoja Europos energetiką: Europa be Rusijos kuro negali išsiversti, o pastaroji bet kada gali užsukti sklendę
Tai labiausiai paplitęs mitas. Šis klausimas ypač svarbus Lietuvai, nes su rusų dujomis ar benzinu susiduriame kas dieną. Todėl būtina pasižiūrėti į pagrindus. Vakaruose nuo minties apie užsuktą sklendę daug kam šiaušiasi plaukai, o Rusijos politikai – taip pat jos gausioji publika – tokią galimybę smarkiai pervertina ir dėl to pučiasi. Pirmiausia reikia skirti: nafta – vienas dalykas, dujos – kitas. Nafta daug svarbesnė, energetikos srityje jos sunaudojama daugiau, transporto sektoriuje ji nepakeičiama, o dujos pakeičiamos. Vakarų šalys importuoja iš įvairių šalių 60 proc. naftos ir tik 25 proc. dujų.
Tačiau Rusijai pasinaudoti tokiu aukštu Vakarų importo nuošimčiu sunku. 1973 m. arabai paskelbė Vakarams embargą, visai nepardavė jiems naftos. Vėliau Vakarai ėmėsi priemonių. Buvo pastatyta milžiniškų sandėlių, ypač požeminių, jie visada pilni, ir nieko iš niekur neįvežant atsargų užtektų trims mėnesiams. Dabar tos atsargos veikia kaip amortizatoriai, kai atsiranda sutrikimų. Arabai, nieko nepešę, daugiau nebandė kartoti embargo, naftos gauna net jų nekenčiamas Izraelis, nors kažin ar dar kur nors pasaulyje yra didesnė neapykanta negu arabų ir žydų.